Vilkų ratas ✔

4.

Pabudau nuo aštraus skausmo pilve. „Ir vėl ta pati velniava", pagalvojau pakeldama anklodę ir apžiūrėdama sutvarstytą žaizdą. Sunkiai atsidusau.

- Geriau nejudėk, kad neatsivertų žaizda, - tarpduryje pasakė pasirodęs brolis.

Nieko neatsakiau. Lėtai atsikėliau ir bandžiau apsirengti.

- Kas atsitiko tame kambaryje, Hazal? – paklausė brolis uždėdamas ranką man ant peties.

Sustingau.

- Patrauk ranką, - šaltai pasakiau atsisukdama į jį.

Kailas pasimetė, atsitraukė ir dar kartą paklausė:

- Hazal, tu gali man pasakyti viską, - pasakė jis švelniai.

Nežinau kodėl, bet tik nusijuokiau.

- Supranti, jog tai niekados nesibaigs, Kailai, - pasakiau. – Jis mums niekados neleis pasitraukti. Jo noras žudyti vilkolakius, pražudys tik mus. Mama mirė, Kailai ir mes jos niekados nesusigrąžinsim. To nepakeisim, kad ir kiek jų nužudytume. Kenčiame tik mes. Mes, Kailai. Jam nei motais mes. Jam svarbu tik tas jo sumautas kerštas. O man jau gana. Aš pavargau...

- Hazal.... – tyliai pakartojo mano vardą brolis, - kas atsitiko?

Smarkiai suspaudžiau rankas į kumščius, kol pabalo krumpliai. Pakėliau akis į brolį. Užteko vieno mano žvilgsnio, jog jis suprastų. Mačiau jog jis norėjo kažką pasakyti, bet neleidau.

- Ne dabar, Kailai, - pasakiau purtydama galvą. – Aš nusprendžiau. Po Elės ir Maiklo, aš pasitraukiu visiems laikams. Man jau gana. Gali keliauti kartu su manimi arba žūti su juo. Tau rinktis, - pasakiau išeidama.

Kitos dvi dienos buvo itin įtemptos. Ruošėmės kitų medžioklei. Iš tėvo sužinojau, jog Liucijus negyvas. Visgi neatlaikė krūvos švino, pagalvojau ir nurimau, jog nereikės dairytis per petį ir saugotis, jog jo nesutikčiau. Bet tai ką jis padarė man tame kambaryje dar ilgai atsiminsiu.

Tėvui buvo nei motais kas man atsitiko, ką teko patirti ir išgyventi. Jis tik pasakė jog susiimčiau ir neverkšlenčiau, nes artėjame prie tikslo. Elės ir Maiklo. Bet aš nejaučiau tokio entuziazmo. Norėjau pabėgti nuo visko ir ramiai gyventi. Man jau buvo gana.

- Hazal, tu kaip visada atkreipsi jų dėmesį, - pasakė tėvas nutraukdamas mano apsvarstymus. – Tada tu, Kailai...

- Ne, - griežtai atsakiau, - pertraukdama jį pasakiau. – Daugiau nebebūsiu masalu.

Tėvas pažiūrėjo į mane tarsi, kaip į kokią kvailę.

- Dabar ne laikas prieštaravimams, Hazal. Darysime, kaip visada. Tu ma...

- Ne, - garsiau pasakiau ir atsistojau. – Aš daugiau nebebūsiu jūsų masalu. Kurios dalies nesupranti?

Tėvas net paraudonavo iš įsiūčio. Staigiai atsistojo ir žengė prie manęs.

- Darysi taip, kaip pasakiau, Hazal. Mums nebedaug trūksta iki tikslo ir tu visko nesugadinsi.

- Tikslo? – pasakiau pakeltu tonu. – Tau nei motais, kad mes žūsime. Tau iš viso nesvarbu, kas mums su Kailu atsitiks. Tu tik te galvoji apie kerštą, kerštą ir daugiau nieko.

- Gana, - riktelėjo tėvas. – Liko tiek ne daug ir tu visko nesugadinsi.

Pirmą kartą supratau, jog mes jam nerūpėjome. Mes jam buvome tik įrankiai, kuriais jis naudojosi siekdamas savo tikslų. Jis nei karto nepaklausė, kaip mudu su Kailu jaučiamės, nei vieno sumauto karto mūsų neapkabino. Jam galvoje tebuvo kerštas.

- Ar tau bent kiek iš viso rūpime? – paklausiau jo. – Aš ir Kailas, ar bent kiek tau rūpime?

Žvelgėme vienas į kitą. Atsakymą puikiai supratau. Jam net nereikėjo kalbėti.

- Tai paskutinis kartas, kai tau padedu, - pasakiau. – Po to iškeliauju viena arba su Kailu. Jam spręsti, bet daugiau neketinu nei vienos minutės praleisti su tavimi.

Tėvas linktelėjo. Ir visgi kerštas jam buvo svarbiau už jo paties vaikus.
——————————————————————————
Pirmiausia pasirūpinome Ele. Ją pagriebėme tiesiog gatvėje. Niekam buvo nei motais kas dėjosi aplinkui. Tai jau buvo įprasta. Aš atkreipiau jos dėmesį. Vos mane pamačiusi ji sustojo. To užteko, jog tėvas suvarytų jai adatą su vilkžole ir ji liktų paralyžiuota.

Maiklą sugauti sekėsi sunkiau. Jis priešinosi ir kaip visada nukentėjome mudu su Kailu. Bet tėvas su juo susitvarkė. Ir štai dabar esame kažkokiame apleistame fabrike su Ele ir Maiklu. Žiūrėjau į juos ir nejaučiau nieko. Nei pykčio, nei palengvėjimo, jog pagaliau juos suradome. Nieko. Bet tėvas tiesiog netilpo savo kailyje. Garsiai juokėsi ir net gi verkė.

- Pagaliau, - vis kartojo tėvas, - pagaliau aš juos sučiupau. Ir dabar galėsiu atsilyginti už viską ką jie padarė.

Mudu su Kailu tik stebėjome. Tėvas išsidėliojo įrankius ant žemės ir ėmėsi darbo. Girdėjosi jų klyksmai, bes niekas jiems nepadėjo. Tėvas buvo žiaurus. Kailas neatlaikė ir nusisuko. Aš žvelgiau į tėvą ir supratau, jog nenoriu būti tokia, kaip jis. Žiaurus, negailestingas. Aš to nenorėjau. Aš nenorėjau būti juo.

- Imk, - įbrukdamas kruviną peilį man į rankas pasakė tėvas, - atsilygink už viską ką jie padarė mūsų šeimai.

Šiltas kraujas varvėjo man ant rankos. Pasidarė šlykštu. Papurčiau galvą ir įbrukau jam peilį atgal.

- Jie to neverti, - pasakiau. – Nori pats užbaik viską. Aš prie to neprisidėsiu.

Tėvas išpūtė akis. Pasigirdo Elės juokas.

- Tavo paties vaikai tave išduoda, - pasakė ji juokdamasi.

- Užsičiaupk, - užriko tėvas. – Pažiūrėsim kaip juokausi po visko.

Vienu staigiu judesiu jis perrėžė jai gerklę. Maiklas dar labiau įsiuto, bet negalėjo nieko padaryti. Vilkžolė galutinai atėmė jo jėgas.

- Tu menkysta, - šaukė jis. – Sušiktas žmogysta...

- Ša, - prisiartinęs prie jo pasakė tėvas. – Geriau pataupyk jėgas. Tavęs dar laukia didžiulė kančia.

Ir tai buvo tik pradžia. Tėvas dorojo jį kaip kokią skerdieną. Visur tvyrojo kraujas. Daugiau negalėjau tverti. Kol tėvas rinkosi kitą įrankį kankinimui, paėmiau peilį nuo žemės ir priėjusi prie Maiklo užbaigiau jo kančias. Smeigiau tiesiai į širdį, kaip mokė tėvas.

- Ačiū, - dar spėjo pasakyti Maiklas prieš užmerkdamas akis.

- Ką tu padarei, - šaukė tėvas lyg pamišėlis nustumdamas mane į šalį. – Po velnių, viskas turėjo būti ne taip.

- Gana, - pasakiau jam šaltai, - atsilyginai jau pakankamai.

Tėvas atsisuko į mane. Akys degė iš pykčio. Rankose vis dar laikiau peilį. Vieną minutę tikrai galvojau, jog jis mane puls, bet viską sušvelnino Kailas.

- Gana, tėti, - pasakė jis pavargusiu balsu. – Susitvarkom ir dingstam iš čia.

Tėvas tik linktelėjo. Susirinkome visus įrankius, sėdome į mašiną ir grįžome atgal į motelį. Važiavome tylėdami. Buvau pasiryžusi palikti tėvą visam laikui. Nusprendžiau, jog grįžusi pasiimsiu savo daiktus ir išsinešdinsiu kuo toliau. Bet klydau. Tai kas laukė mūsų motelio kambaryje nulėmė mūsų tolimesnius gyvenimus.