Vilkų ratas ✔

10.

Tipenau jam iš paskos. Bandžiau eiti, kaip įmanoma tyliau, kad tik į save neatkreipčiau dėmesio.

- Laikykis nuo Trevoro atokiau,- pasakė jis atsigręždamas į mane.

Susiraukiau.

- Kodėl?- paklausiu nustebusi.

- Tu jam patinkti, o tai man labai nepatinka,- pasakė jis artėdamas link manęs.

Iš karto sustingau. Tik ne tai, pagalvojau.

- Jis mano draugas,- atsakiau paprastai.- Man reikia kažko kuo galėčiau pasitikėti.

- Ne, Hazal,- pasakė jis sukdamas mano plaukus sau ant pirštų.- Aš puikiai pažįstu savo broli ir žinau ko jis iš tavęs nori.

- Klysti,- pasakiau bandydama nuo jo atsitraukti,- Trevoras mano draugas.

Davidas stipriau suėmė už plaukų. Galėjau ištverti skausmą, smurtą, bet nekenčiau jo prisilietimų. Vis iškildavo Liucijus ir tas prakeiktas motelio kambarys.

- Gali mane mušti, gali mane sužeisti, bet prašau neliesk manęs,- pasakiau užsimerkdama.

Pajutau jo rankas sau ant skruosto. Jis įdėmiai į mane pasižiūrėjo.

- Kas atsitiko?- paklausė jis.

Rankos automatiškai susispudė į kumščius. Tylėjau. Negalėjau ir nenorėjau jam pasakoti.

- Kas tau atsitiko, Hazal?- švelniai paklausė jis suimdamas mano veidą.

Nežinau kodėl, bet nesusilaikiau. Tik pajutau, kaip ašaros riedėjo skruostais. Buvau pavargusi nuo visko.

Davidas leido išsiverkti. Ranka nusivaliau ašaras.

- Eime,- tepasakė jis.

Nusekiau iš paskos. Namuose radome Siuzaną ir Trevorą. Mane pamatęs vaikinas nusišypsojo, bet netrukus veidą pakeitę pyktis pamatęs mane apsiverkusią. Papurčiau galvą. Trevoras liko sėdėti, o aš ėjau į savo kambarį.

Numečiau suknelę ir aukštakulnius ant žemės ir iš karto atsiguliau. Miegas paėmė viršų.

Buvau visa kruvina. Tirštas, klampus kraujas varvėjo nuo rankų, kojų. Galėjau užuosti aštrų metalo ir geležies kvapą. Aštrus, riečiantis nosį kvapas. Pūvančio žmogaus kvapas. Mirties kvapas. Tada išgirdau kažkieno tylų atodūsį sau prie ausies. Sustingau. Norėjau pažiūrėti kas tai, bet negalėjau pajudėti. Buvau įklimpusi kraujo klane. Dar vienas tylus, gilus atodūsis. Negalėjau nieko padaryti. Tik stovėti ir žiūrėti. Žiūrėti, kai iš gilumos išnoro neaiškaus pavidalo šešėlis. Jis kybojo ore. Juoda dėmė vis artėjo ir artėjo prie manęs. Kol galiausiai atsidūrė priešais mane. Kaulėtais pirštais suėmė mane už smakro ir tyliai pasakė:

- Tai tavo kaltė. Tavo...

Tada kita ranka jis lėtai smeigė man į širdį. Kankinančiai lėtai jis brovėsi per odą, kaulus kol galiausiai pasiekė širdį. Jutau neapsakomą skaumą. Vienu staigiu judesiu jis ištraukė mano plankančią širdį ir pasakė:

- Tu mano....

- NEEEEE.... – garsiai suklykiau ir atsibudau.

Griebiausi už širdies. Jutau verentį skausmą. Krėtė drebulys. Dusau. Trūko oro.

- Hazal, vėl košmaras?- tarpduryje pasirodęs paklausė Trevoras.

Sugebėjau tik linktelėti. Galėjau jausti veriantį skausmą krūtinėje.