Drakonė (Baigta)

17

Ėjome jau kelias dienas. Kiekviena sekunde mums buvo svarbi tad ilsedavomes vos keturias valandas. Paskutini karta kai klausiau Lidijos kiek dar liko sake apie dviejų dienų kelia. O klausiau prieš dvejas dienas. Mes nelabai bendravome nes jai ir taip svarbu juk jos geriausia draugė išdave ja.

-Atėjom!-staiga pasakė mergina išblaškydama mano apmastimus.

Apsižvalgiau mes buvo prie didžiulio gražaus kalno. Čia buvo tiesiog nuostabu.

-Bet čia nieko nėra.-pasakiau.

-Kalno viduje.-pasakė ji.

-Kaip mes ten pateksim?-paklajsiau jos.

-Ištare simirium.-kai mergina tai pasakė  kalne prasivėre skylė.

Mes patraukiame link jos. Ten buvo laiptai žemyn. Lidia nieko nelaukusi įėjo į vidų.  Aš pasekiau jos pavyždžiu. Galiausiai nusileidome į  apačia. Po penkiolikos minučiu pradėjome jausti karštį. Atsirado nejaukumo jausmos. Girdėjosi klyksmai bei rekimas.

-Ar tai pragaras?-išėja į didelia juoda pilną narvų bei tekančios lavos ir degančios ugnies.

-Taip.-pasakė ji.

-Ir kas dabar?-paklausiau jos.

-Dabar mes eisim pas šetona.-pasakė ji.

-Ir kur mes jį rasim?-paklausiau.

-Riesiog eisim tiesiai per šia vietą kur preisim jo sosta.-pasakė ji.

-Okiai.-pasakiau.

-Išsitrauk savo drakonės ginkla.-kai tai pasakiusi jos rankose asirado  melynas ginklas kuris atspindi elektra.

-Okiai.-kai pasakiau mano rankose taip pat atsirado kardas.

Kiekvienas atgamtinis padaras turi po tokį ginklą. Tam kad galėtu apsiginti nuo tokių kaip mano tėvas.
Taigi mes ir vėl patraukiame į kelia. Nemeluosiu nebuvo lengva nes jautėm be galo didelį karštį.

Kur tik pasižiurim matom vien tik narvus pilnus žmonių sielų. Jie klykia nes iškart po jais budavo ugnis. Bei visur čia šmirinėjo demonai. Kurie nekantravo mus užpulti tačiau nei vienas iš jų nedryso artintins. Nes jie minta blogų žmonių sielomis kurie po mirties nukeliauja į pragara. O mes buvom gyvos. Tačiau tai tik pirmo lygio demonai.  Yra kelios demonų vietos.

Pirmos gyvena tik pragare ir minta pragaro sielomis.

Antro gali būti iškviesti į žeme ir misti joje žmonių sielomis.

Trečiojo gali visam laikui gyventi tarp žmonių bei sudarynėti sanderius apsėsti žmones ir misti jais.

Ir ketvirtasis tai pats visagalis šetonas kuris gali viska ir turi neapsakoma galia ir dabar mes einam tiesiai pas jį.

Staiga prieš mus pasimatė didelia juoda lyg anglis pilis. O sakydama didelė turiu omenyje milžiniška.

Avery nedrasiai pravėre duris. Ir mus pasitiko didžiulė mene. Vidus nebuvo juodas kaip išorė. Tai labiau priminė sena turtuolių namą.  Viduryje stovėjo didžiulis stalas  virš jo kabėjo gražus sietynas. Iš tikro rūmai buvo neapsakomai gražus vidumi.

-Valdovas jūsų laukia.-staiga išniekur nieko išniro demonas ir mums tai pasakė.

-Kur eiti?-paklausė Lidia.

Man keista ji nieko nebijo. Tai aišku šaunu tačiau tuo pačiu ir gazdina.

Netrukus demonas prieš mus pravėre didžiules duris. Ir mus pasitiko didžiulis paauksuotas kambarys tiesiai prieš mus stovėjo labai sostas kuriame sedėjo šetonas.

-Laukiau jūsų.-pasakė jis.

-Mums kai ko reikia.-tiesiai prie reikalo ėjo Lidia.

-Ir ko gi?-paklausė jis.

-Pragaro ugnies.-pasakiau jam.

-Na žinau ir kam tau jos reikia ir kodėl tau jos reikia bet.....-pratese jis.

-Tu kaško nori mainais.-pratesė Lidia.

-Būtent...-pasakė jis.

-Ko?-paklausiau aš.

-Man reikia jog Klausas būtų nužudytas su šiuo kardu kad jis keliautu tiesiai į pragara.-pasakė jis.

-Kodel?-paklausiau.

-Dėl savų priežasčių. Mes pakabuka.-pasakė jis ir rankomis ižiebė mėlynos spalvos ugnį.

-Aš pasiemiau ir imečiau pakabuka į ugnį.-pasipylė žiežiurbos ir po kelių akimirkų jo nebeliko.

-Dabar kad bučiau tikras kad durklas patek Alison į rankas ir Klausas būtų nužudytas viena iš jūsų pasiliks čia ir tai bus tu Gabija.-pasakė jis ir numetė Avery į rankas karda o aplink mane susiformavo ugnies žiedas.

-Viskas gerai Klausas mirs išgelbėsiu ja.-pasakė ji ir išėjo.

Likau viena pas šetona...

-------------------------------------------------------------

Dar viena dalis ☆ tikiuosi jums patinka