Drąsa paskendusi tamsos debesyse

1

Skausmas. Skausmas tai ką jaučiau kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Skausmas tai, ką jaučiau viduje. Skausmas tai tas kuris dabar tapo mano esybę ir tam kelio atgal nebėra.

Ankščiau kiekviena diena buvo vis ta pati, lyg nesibaigianti istorija.
Gyvenimas sukosi ratu, prarado visą idomumą. Mokykla, namai, šeima. Norėjosi pabėgti nuo tokio gyvenimo. Aš norėjau nuotykių, adrenalino, netgi baimės, bet viskas ką turėjau tuo metu, tai nesibaigianti rutina, kurią taip norėjosi sulaužyti.

Pradėjau gailėtis savo norų, tiesą šneką, kai sako svajok atsargiai.
Prieš visą tai prasidedant, prieš mano pagrobimą atsimenu, kad kelias savaitęs buvo nejauku vaikščioti, jaučiausi stebima dieną ir naktį, bijojau kur nors išeiti, pradėjau sapnuoti košmarus, net mano pačios šešėlis pasidarė bauginantis. Tą vakarą nenorėjau išeitį niekur, bet reikėjo greitai nubėgti į parduotuvę, nors ir jaučiausi prastai, lyg nujausdama, kad tuoj kas nors nutiks.
Skubėjau iš parduotuvės namo, kai jau buvau prie pat, mane sučiupo keli vyrai, bandžiau pabėgti iš jų rankų, bet tai viskas ką prisimenu, nes kitą akimirką pajutau smugį į galvą ir atsijungiau. Kai pabudau jau buvau savo kameroje.

Nuo to laiko kai patekau čia viskas ką matau yra mano dabartiniai namai ir labaratorija kurioje praleidžiu daugiausią laiko. Kamera yra maža, nieko neturiu išskyros lovą, stovinčią kampe, nėra langelio todėl tenka žiūrėti į sieną ir skaičiuoti plyteles, vabalus ar net gi akmenis ant grindų. Labaratorijos niekada nespėju apžiūrėti pilnai. Kai mane nutempia ir pasodiną į kėdę, iš karto pradeda kažką daryti, o po visų procedūrų neatsimeni kaip grįžti atgal. Bet ne kartą esu mačiusi keistus aparatus, neįprastus ir nematytus ginklus, ne kartą buvau šalia jų, bet priartėti visiškai niekada nepavykdavo.

Po to kai mane pagrobė, vis tikėjausi, kad mane kas nors išlaisvins. Svajojau kaip Keršytojai įsibrauna čia ir mane išgelbėja, taip kaip jie darė daugybę kartų. Skaičiau ne vieną knygą apie juos ir girdėjau daugybę jų istorijų, išgelbėti žmonės, sunaikinti blogieji, todėl tikėjausi, kad ir man taip bus,  nebereiks kentėti skausmo, galvoti kaip mano šeima, kas jiems buvo kai mane pagrobė, o tiesiog grįžti pas juos. Bet ėjo savaitės ir mano viltis gęso. Po pirmojo mėnesio dar kažko tikėjausi, stebuklo, galimybės pabėgti, grįžti į šeimą, bet to nebuvo. Aš vis dar įstrigusi čia, viena, su mažai vilties kada nors iš čia dingti.

Po antrojo mėnesio, po daugybės rėkimo, skausmo ir ašarų valandų, pradėjau vis mažiau ką nors jausti, tai buvo tarsi imunitetas, kuo didesnis gaunamas dienos skausmas, tuo nebegaliu jausti to kitą dieną, kol galiausiai nejaučiau nieko, net peilio žaizdų. Kiekvieną dieną su manimi buvo daromi eksperimentai. Skysčiai, serumai, kurie iki šiol eina mano venomis. Melsvi, peršviečiami ir rausvi. Tai ką gaudavau kiekvieną dieną. Vienintelis dalykas kurį žinau, tai kam jie skirti. Melsvos spalvos serumą gaudavau dvigubai daugiau negu kitus, jie visi buvo dėl elektros, kad įgaučiau galią ir sugebėčiau ją valdyti. Rausvas suteikia man atsparumą skausmui, o peršviečiamas skirtas paaštrinti kitus žmogaus pojūčius. Bet pats skaudžiausias kada nors jaustas dalykas buvo, elektros šokas vandenyje. Vis dar prisimenu, kai pirmą kartą tai patyriau. Buvo praėjusios tik kelios dienos po to kai atvykau. Tokio žiaurumo dar neesu jautusi. Mano kūnas tarsi degė. Po poros sekundžių jau buvau vos gyva. Kiekvieną dieną buvo lyg amžinybė, kuo ilgiau buvau uždaryta, tuo ilgesnės šoko procedūros tęsdavosi.

O dabar jau esu čia daugiau negu tris mėnesius. Pradėjau nebejausti skausmo, iki šiol nemėgstu adatų, bet serumas kurio pradėjau gauti vis rečiau ir rečiau, nekėlė jokio skausmo, o šokas yra tiesiog lyg paprastas išsimaudymas vonioje. Manau vis rėčiau pradėjau eiti į labaratorija ir gauti injekcijas dėl to nes jiems pavyko, pavyko padaryti, tai ką jie planavo, esu jų pasisekęs kūrinys. Vis stengiuosi save įtikinti, kad aš vis dar ta pati mergina, nieko nepasikeitusi, bet į galvą pradeda lysti tamsios mintys, ir bijau to, kad nedaug trūksta iki išprotėjimo, kai esi uždaryta vien tik su savo mintimis ir tokioje situacijoje, laiminga nesijauti.
Visada norėjau būti ypatinga, mylimiausios pasakos buvo apie magija ir kerus, tik negalvojau norint būti magiškai reikia sumokėti tokią kainą.

Po ilgų mėnesių kančios, neberodžiau emocijų, nebandžiau pasipriešinti, norėjau kad jie manimi patikėtų. Man reikėjo, kad jie galvotų jog tapau jų marionetė. Kai įgausiu jų pasitikėjimą, jie mane išleis iš šio kalėjimo, o tada pasitaikius pirmai progai ruošiuosi bėgti. Aš žinau, kad mane ruošia užduočiai ir tai įvyks greitai, girdėjau jų žodžius, kad tik man vieninteliai pavyko išgyventi. Daugelis mirė nuo serumų, o likę nuo elektros šoko. Nustebau, nei karto neesu mačiusi nei vieno žmogaus iškyrus sargus ir mokslininkus. Bet su nuostaba atėjo ir liūdesys, kad ne tik man vienai tai teko pakęsti, kiek dar žmonių turėjo tokias pačias mintis kaip ir aš, kiek iš jų kentė tą patį ką ir aš. 10? 20? Kad ir kiek jų buvo, nenorėjau pagalvoti, kad jie visi mirė kančiose. Ne kartą galvojau kodėl likau gyva. Ar verta gyventi ir kęsti tai, galbūt mirtis būtų mano išsilaisvinimas iš šios vietos. Ar taip buvo ir kitiems, ar pagaliau jie tapo laisvi. Bet, kai pagalvoju apie praeitį, pasiilgau savo pokalbių su šeima, netgi paprasčiausio ėjimo į parduotuvę ar pasivaikščiojimo po parką su savo mažąją sesute. Viskas ką dabar galiu daryti tai tik galvoti apie tuos prisiminimus ir svajoti, kad dar nors kartą juos pamatyčiau. Ir jau jaučiau, kad mano laisvės dienos artėja.