Drąsa paskendusi tamsos debesyse

2

Sėdėti čia ir spoksoti į sieną, štai kokia yra mano kasdienybė. Praėjo trys mėnesiai, o aš nieko nedarau. Sedėjimas, miegojimas, žiūrėjimas į sieną. Kiekvieną dieną tenka vis daryti tą patį. Vienintelės pramogos yra labaratorija ir pasivaikščiojimai nuo jos iki kameros. 
Atėjo ta diena, pagaliau, gavau užduotį. Galėsiu išeiti iš čia, nors ir turbūt trumpam. Jeigu gausiu pirmą progą, bėgsiu kuo toliau nuo jų ir tikiuosi, kad mane aplankys sėkmė ir man pavyks tai padaryti. Užduotis kurią gavau yra paprasta, naikink, pulk, žudyk. Nežinau kaip sugebėsiu tai padaryti. Niekada neesu buvusi kovoje, o apie tai, kad reikės žudyti niekada nebuvau pagalvojusi. Nors ir esu arši dėl savo šeimos, kad juos apginčiau galėčiau padaryti bet ką. Bet pulti kitą, nekaltą žmogų? Nemanau, kad sugebėsiu. Nors manau šį kartą bus arba tu jį, arba jis tave. O aš po visko ką išgyvenau nesiruošiu mirti.
Mane nuvedė į labaratorija ir suleido gelsvą skystį. Tai skirėsi nuo mūsų įprastos rutinos, aš žinojau, kad tai vyksta, aš pagaliau keliauju, tai mano proga įgyvendinti savo planą. Šis serumas buvo visiškai kitoks nei esu kada gavusi. Jis užvaldė mane. Mano kūnas dabar priklausė jiems, bet mintys išliko man. Nieko negalėjau daryti, tai kas nebuvo liepta. Ir tuomet išsigandau, kas tuoj atsitiks ir ką tokioje būsenoje galiu padaryti. Man užrišo akis, ir uždėjo keistus antrankius, jutau kaip prarandu savo galia ir jėgas. Tai buvo dar vienas ginklas prieš tokius kaip aš, prieš įpatinguosius. Nieko nemačiau, tik jutau ir girdėjau kad esu mašinoje, net neįsivaizdavau kur važiavau ir netgi kur esu. Užuodžiau miško kvapus, lietų, jutau saulę. Aš buvau pasilgusi viso to net iki skausmo. Nors ir nemačiau visos gamtos, bet mano pojūčiai padėjo man pajusti bent šiek tiek laimės ir ramybės. Mašinai sustojus mane ištempė į lauką. Kai nuėmė nuo akių raištį apsidairiau aplinkui, mes atvažiavome su mažu juodu autobusiuku. Kariai su kuriais atvažiavau buvo apsiginklavę ir turėjo po kelis ginklus, jų veidų negalėjau matyti, jie buvo uždengti juodomis kaukėmis. Mes buvome gamtoje, joje matėsi tik medžiai ir keliukas kuriuo pasirodėme čia. Kai atrakino antrankius parodė į vieną pusę ir įsakė eik, priėjus aikštę, pulk.
Patraukiau į tą pusę, į kurią man rodė. Ėjau tol, kol jų nebemačiau. Norėjau sustoti, bet neįšėjo. Bandžiau bėgti, apsisukti, daryti ką nors, pasipriešinti, bet negalėjau, aš buvau sutramdyta iš vidaus. Todėl viskas ką dariau, tai žygiavau į priekį ir pradėjau abejoti savo planu. Nežinodama kur einu mėgavausi tyru oru, kvapu, šiluma ir gaiva. Jaučiausi lyg bučiau gimus iš naujo. Bet jaučiau ir abejones, bei baimę, o kas jeigu aš keliauju į spąstus ir savo mirtį.
Pro medžius pamačiau aikštę su sustatytais dideliais krovininiais. Jie buvo vieninteliai kas stovėjo čia. Sustojau, apsidairiau, čia nieko nebuvo, jokių žmonių, jokių priešų.
Kitoje aikštės pusėje pamačiau, kažką šmėžuojant. Tai buvo žmonių siluetai, jų buvo ne vienas ir ne du ir jie visi artėjo prie manęs. Aš taip pat pradėjau eiti prie jų. Man darėsi vis labiau neramu ir bijojau, bet tikėjau savimi, jeigu tai priešas aš jį nugalėsiu. Kai susitikome aikštės viduryje, pamačiau jų veidus. Supratau kas jie, mane apėmė džiaugsmas, susitikau savo herojus apie kuriuos svajojau tiek daug laiko. Kojos manęs neklausė, pradėjo bėgti link jų, o rankos tiesėsi trenkti, negalėjau savęs valdyti, ir jokio žodžio pasakyti. Nenorėjau pulti, bet negalėjau sustoti, bandžiau atsiprašyti, bet nesugebėjau jokio garso išleisti. Nors ir buvau stipresnė už paprastus žmones, bet buvau žymiai silpnesnė už juos. Greitai pradėjo matytis, kad pralaimiu, nežinojau ar dėlto džiaugtis ar pykti. Nežinojau, ar jie paliks mane gyva ar nužudys šioje aikštėje. Mano rankos pradėjo žybėti, maži elektros žiburėliai pasirodė tarp delnų, aš ištiesiau ranką ir paskleidžiau elektros smūgį priešais save. Pataikiau. Mano pirmasis elektros smūgis teko Geležiniui žmogui. Po to sekė daugybę tokių puolimų ir kitiems. Stengiausi nenaudoti savo galių stipriausiu režimu. Jie buvo šešiese, o aš buvau tik viena, todėl, kad ir kaip stengiausi išsisukti, gavau daugybę smūgių, kurie buvo pasiskirstę po visą kūną. Gal nuo didelio išsekimo, o gal dėl praėjusio ilgo laiko po serumo gavimo, pradėjau atgauti savo samonę. Mačiau, kad mūsų kova jau eina į pabaigą. Kai prie manęs pribėgo Kapitonas Amerika ir norėjo trenkti, aš sukaupusi savo jėgas tariau jam su ašaromis akyse.
- Prašau, padėk man.
Mačiau, kad jis nesitikėjo mano žodžių, tad suabejojo dėl smūgio.
Po poros sekundžių jis atsitraukė nuo manęs. Eidamas atgal prie savų jis pradėjo šnekėti, tuomet ir kiti susirinko. Nors ir negirdėjau apie ką jie šnekėjo, bet iš veidų supratau, kad apie mane ir mano prašymą. Keršytojai pradėjo eiti į mano pusę, vis dar įsitempę ir pasiruošę puolimui. Bet aš supratau juos, nepažįstama mergina užpuola juos, o po to prašo pagalbos, tai gali būti ir  apgaulė. Aš taip pat pradėjau eiti link jų, aš džiaugiausi, bent jau pavyko atkreipti jų dėmesį, kad pasišnekėtų su manimi.
Kai buvau už kelių metrų nuo jų, mane nesuvaldoma galia pradėjo tempti atgal į mišką, pro kurį atėjau. Tarsi būtų uždėta virvė, kuri vis labiau veržė ir vis smarkiau tempė atgal. Bandžiau atsispirti, už ko nors užsikabinti, bet aplinkui buvo tuščia. Mane bandė pagauti už rankos, bet nei vienas nesugėjo to padaryti. Ir štai mano visos pastangos sudegė į nieką.
Bet staiga pamačiau nuo grupelės atskrendanti maža juodą apvalų daiktą, nežinojau kas tai, bet sugavusi paslėpiau nuo visų akių. Kai įėjau į miškelį traukos greitis sumažėjo, bet buvo toks pats stiprus kaip ir prieš tai. Nežinojau kas dabar bus. Bandžiau muistytis ir eiti atgal, bet niekas nepavyko, pasidaviau ir leidausi tempiama nematomos jėgos. Nuo tolo pamačiau mašiną. Nežinojau ko laukti. Aš bijojau. Bijojau būti sunaikinta šiame tamsiame miškę. Kai priėjau prie mašinos mane apsupo grupė karių, išsigandau. Nespėjusi net pakelti akių, vienas iš karių trenkė stipriai per galvą, nuo to smūgio aš panirau į besapnį miegą.
Kai prabudau mane apėmė déjà vu. Vėl ta pati situacija, aš atsijungiau ir pabudau savo vienutėje. Taip sunkiai bandžiau pelnyti jų palankumą ir pasitikėjimą, o viskas suiro per 10 minučių. Dabar kaip ir praeitą kartą bijojau, nežinojau kas man atsitiks ir ką tie žmonės padarys. Prisiminusi pradėjau ieškoti to mažo daikto kurį gavau. Radusi mano paslėptoje vietoje, net atsidusau iš laimės. Pradėjau žiūrėti į jį ir visaip vartyti. Vienoje pusėje buvo mirksintis raudonas taškiukas. Tikiuosi, kad tai ne bomba, galbūt sekiklis. Apžiūrejusi paslepiau jį po lovą pačiam kampe ir meldžiausi, kad niekas nerastų jo.
Praėjo kelios dienos, bet pas mane niekas nebuvo atėjęs. Žinojau, kad supykdžiau juos. Kiek laiko galiu ištverti be maisto ir vandens? Kai pajutau laisvės skonį, ir vėl pradėjo kirbėti viltis manyje, nenorėjau baigti savo gyvenimo šioje skylėje. Šias kelias naktis beveik nemiegojau, visokios mintys ir baimės lindo į galvą. Laukiau kol mane išsives ar kažkas įvyks, kad tik nebūti nežinomybėje, nes šiuo atveju, tai mane vedė tik iki dar didesnio nerimo.
Lauke išgirdau triukšmą, bet to nesureikšminau, nekartą taip buvo, bet tada išgirdau šautuvų garsus. Susidomėjau kas vyksta. Pro grotas aidėjo šūksmai ir vienučių atidarymas. Akmens skambesys nuo batų sustojo prie mano kameros.
Štai, turbūt jie atėjo manęs pribaigti.  Sukaupusi drąsa atsistojau pasitikti savo lemtį, kai atsidarė durys nustebau. Pamačiau žmogų, kuriam perdaviau savo prašymą toje aikštėje. Jie atėjo čia. Po ilgų valandų, per kuriuos tikėjausi juos sutikti čia, mano prašymas išsipildė.
- Ji čia!
Pagaliau aš vėl galiu būti laisva.