ᴘʀɪᴠᴀᴛᴜꜱ ᴍᴏᴋʏᴛᴏᴊᴀꜱ [P.JM×Reader]

02 | Prieik arčiau

"Psst! Y/N!" Už manęs sėdėjęs vaikinas į mane kreipiasi, priversdamas į jį atsisukti. Trumpam mano akys glosto mielą vaikino veidą, bet neilgai trukus jos nuklysta į tolį, kur klasės gale, už suolo įsitaisiusi mergina suka plaukų sruogą ant piršto ir visiškai nesubtiliai fliryuoja su mokytoju. Ji vis artėja prie jo veido. Ji jį pabučiuos. Ne, nepabučiuos. Ji išvirsta iš kėdės. Puiku. Mokytojas atsitraukia nuo merginos. "Galbūt turi tintuką?" Mano dėmesį atkreipia vaikinas mėtiniais plaukais. Jis vienas iš žmonių, su kuriais kalbuosi. Tiesą sakant, su juo gan smagu leisti laiką. "Štai," paduodu jam trintuką.

Jis kažką nutrina savo popieriaus lape, kol aš dėbsau į merginą. "Ačiū, pupele," jis padėkoja miela gumine šypsenėle ir grąžina man trintuką. Tada jis grįžta prie darbo.

"Mokytojau Park, ar galėtumėte pamokyti mane namuose? Norėčiau labiau įsigilinti į šią temą su jumis," pasako ta pati mergina. Ar ji bent supranta, kaip kvailai tai skamba? "Aš nedarau privačių pamokų namuose," jis šaltai nutraukia jos fantazijas. "O gal galėtume padirbėti po pamokų? Dviese?"

"Jei labiau įsitrauktum į savo darbą, galbūt ir sutikčiau tau padėti, tačiau dabar neatrodo, jog mano pamokos tave domintų," atmeta jos pasiūlymą. Išgirstu žingsnius. Tokie mokiniai tikriausiai labai išvargina mokytojus. Aš mėginu išspręsti duotus uždavinius, tačiau kodėl mano smegenys veikia taip lėtai? Joms sunku funkcionuoti.

O ne.

Ponas Park priartėja prie manęs. Man nepatinka tai, kad jis spokso į mane, kol aš bandau išjudinti savo kvailas smegenis. Tai nervina.

"Ar viskas gerai?" Jo balsas palyti mano ausis, jis pasilenkia ir vieną ranką padeda ant mano kėdės atlošo. Jaučiu, kaip ji mane paliečia. Mokytojas mane kone įkalina mano mažame kampelyje, padėdamas savo kitą ranką šalia mano dešiniojo delno. Man nepatinka ta įtampa mano venose ir tas artumas, tas jo jaudinantis vyriškas kvapas... Tas kvapas, kurį per daug dievinu.

"Aš... Taip, viskas gerai," bandžau atsakyti ramiai ir pasirenku neparodyti jam, kokia aš kvaila. "Palauk, pažvelk čia," Jis brūkšteli mano ranką, pirštu parodydamas į vieną uždavinį sąsiuvinyje. "Jeigu žinai formulę, kodėl jos nepritaikai uždavinyje? Matai, šitoje vietoje tu susipainioji, tad siūlau tiesiog susirašyti visas formules ant popieriaus lapo ir uždavinius spręsti mažais žingsniais, net jei atsakymas tau atrodo logiškas. Taip lengviau susigaudyti ir suprasti savo klaidas," Paaiškina žemu, švelniu balsu. Pakeliu savo šaltą, drebančią ranką ir pasinaudoju jo patarimu.

"Ponai Park, man jūsų labai reikia."

"Minutėlę, An Yoona," jis pasilieka prie manęs ir nė nepajuda iš vietos. "Kažką jai aiškinti yra bergždžias reikalas, ji vistiek nė nebando suprasti," sušnabžda žemu balsu, kad girdėčiau tik aš.

Ponas Park apsisuka ir pažvelgia į ją. "Susikoncentruok į uždavinius ir juos pabaik. Tikrai nešvaistysiu laiko kažkam, kas nė nebando mokytis ir rūpinasi tik flirtavimu su savo mokytoju," atšauna. Visa klasė suūžia, keletas vaikėzų net paploja. Tai pirmas kartas šiais metais, kai mokytojas taip tiesiai šviesiai kažką išrėžia. "Tylos! Noriu priminti, jog pamokos gale turite testą!" Pasako standžiu balsu, nė nerėkdamas, tačiau vistiek nuramindamas klasę. Jis grįžta prie manęs ir atsisėda ant gretimos kėdės. Kodėl jis skiria tiek daug laiko man? Juk tai laiko švaistymas.

"Mokytojau Park, viskas gerai, jūs galite padėti kažkam kitam..."

"Neklausyk jos, aš noriu tau padėti. Tikrai neketinu tavęs palikti vienos su visais sunkumais. Žinau, kad net jeigu nesupranti, nieko nesakai, todėl taip dažnai prie tavęs ir prieinu," švelniai ištaria. Jis toks malonus, tačiau savo širdy jaučiu dalykus, kurių neturėčiau jausti... Nė negaliu į jį pažvelgti, nenoriu sutikti tų migdolinių akių.