ᴘʀɪᴠᴀᴛᴜꜱ ᴍᴏᴋʏᴛᴏᴊᴀꜱ [P.JM×Reader]

06 | Tu, kuris mane įskaudinai

"Labas, mažyte!"

Jo siaubingas balsas sustabdo mane pakeliui į namus. Tikėjausi, kad jeigu išeisiu anksčiau ir paskubėsiu, sugebėsiu pabėgti, tačiau einant viena iš šitų siaurų, apleistų gatvelių, kuriomis turėdavau praeiti norėdama nusigauti namo, jis mane sustabdė.

"Nejau manei, kad leisiu tau taip paimti ir pabėgti?" Jis apvynioja savo ranką apie mano liemenį ir prisitraukia mane arčiau. Mudu čia visiškai vieni, tad dabar manęs niekas neapsaugos.

Beviltiška. Žmonės sakytų, jog turėčiau muštis, spardytis ir kovoti, tačiau tokiomis akimirkomis tave sukausto paralyžuojanti, kraują venose stingdanti baimė ir kovoti tiesiog neįmanoma.

"Paklausyk: dabar tu seksi mano nurodymus ir net nebandysi pabėgti, nes kitaip..." jis pasilenkia arčiau ir nuleidžia savo šlykščią ranką žemyn mano nugara. "Nes kitaip bus labai blogai. Aišku?"

Aš nebeturiu jėgų kovoti, tad tiesiog palinksiu.

"Gera mergaitė," jis paglosto mano nugarą ir pagriebęs ima mane kažkur tai tempti. Mano širdis daužosi krūtinėje ir kelia skausmą. Mano kojos vos suspėja su šiuo gyvuliu, kuris veda mane į nežinomybę. Jis vis eina ir eina ir eina, o tada sustoja viename iš tų dvokiančių, tamsių skersgatvių, kuriuose kartas nuo karto sušmėžuoja benamiai ir narkomanai.

Jis pastumia mane į sieną ir be perspėjimo ima bučiuoti mano kaklą, kol jo ranka ima lysti po mano sijonu ir graibyti mano šlaunį. "S-Sungmin... prašau... einam į mano namus... aš nekenčiu šitos gatvės..."

"Tavo namus?" Jis pakelia vieną antakį ir pirštu perbraukia mano koją. "Ar tu gyveni viena?"

Palinksiu, viduje maldaudama, kad jis manimi patikėtų. "Ar tikrai? Nes jeigu ne, skaudžiai sumokėsi."

"A-aš prisiekiu... aš viena..." nuryju seiles. Mano ledinės rankos dreba. Jis spokso į mano akis su įtužiu, aistra ir šlykščiomis mintimis. "Rodyk kelią, mažyte. Tikiuosi, kad manęs neapsuksi aplink pirštą," jis grubiai sugriebia mano ranką ir pastumia pirmyn.

Einu priekyje beveik nieko negirdėdama dėl širdies plakimo ausyse. Sukandu lūpą ir bandau įsivaizduoti tai, kas man nutiks, kai Sungmin supras, jog jam pamelavau. Aš nervinuosi ir tikriausiai padariau klaidą, tačiau ši klaida gali išgelbėti man gyvybę.

Už savęs girdžiu jo sunkius žingsnius. Pagaliau pasiekiu savo buto pastatą - įeinu vidun ir pamažu imu lipti laiptais.

Staiga išgirstu aštrų Sungmin balsą. "Luktelėk," jis palipa laiptais aukštyn, o lipdamas aukštyn pasinaudoja proga paliesti mano koją. "Ar kažkada neminėjai brolio?" Jis pakreipia galvą ir pakelia antakius. Nuriju gumulą gerklėje. "Aš... Ne, jis per senas, mes gyvename atskirai..."

"Ar tikrai?" Prieina arčiau ir priremia savo kūną prie manęs, šiurkščiais judesiais glostydamas mano nuogą šlaunį. Tuoj apsivemsiu. Nukreipiu žvilgsnį žemyn, kad išvengčiau jo žvilgsnio. "Taip. Aš tau nemeluočiau..."

"Žinau, kad esi gera mergaitė," jis suspaudžia mano šlaunį ir vėl savo bjauriomis lūpomis ima liesti mano kaklą. Bandau negalvoti apie tai, kas dabar vyksta ir susikoncentruoti į lipimą laiptais. "Mažyte, ar namie turi prezervatyvų?"

Papurtau galvą vis dar lipdama aukštyn, link išsigelbėjimo. Jis pagriebia mano riešą. "Tada turėtume nueiti jų nusipirkti, nes tikrai nepraleisime šios nakties nieko nedarydami."

"Leisk man... Leisk man pasidėti kuprinę namuose... Taip pat galėsiu pasiimti pinigų, kad už juos sumokėčiau," žengiu atgal, arčiau rudų durų, nes jau esu savo buto aukšte. Tos durys vos per kelis centimetrus nuo manęs... "Ne."