Raven2

1dalis

Praėjo jau visi metai. Kas naktį prabundu klykdama. Visa laiką tas pats kartojasi, tas pats sapnas. 

Aš niekaip nesuprantu, kaip aš nemiriau, juk prisigėriau tiek vaistų. 

Kiekvieną naktį sapnuoju, kaip prabundu, kaip mano sesuo ir tėvai gyvi, kaip nueinu į mokyklą ir vėl pamatau Rūką. Mes būnam normalūs, gyvename normaliai, esam ideali pora. Kiekvieną naktį, tas pats košmaras, toks saldus ir realus, kad skausmas tik padvigubėja. Kodėl likau gyva? Aš šioje žemėje neturiu dėl ko gyventi, neliko nieko į ką galėčiau atsiremti, kuom galėčiau pasitikėti, esu viena kaip pirštas.

Mano skausmas toks didelis, kad privalau kažkur išsilieti. Tapau medžiotoja, žudau visus kurie bent kiek primena Gabrieliu. Dėl jo kaltės mano gyvenimas tapo toks, dėl jo kaltės tapau privesta žudyti ir kas naktį išgyventi tą patį košmarą. Nežinau, kada atsigausiu, nežinau ar iš vis atsigausiu. Kaip gyventi žinant, kad grįžtat namo tavęs niekas nelaukia, žinant kad tavęs niekas nenubaus, nepatikrins namų darbų, neapkabins ir nepaguos, daugiau niekas nemylės, nespaus savo glėbyje. Niekas, daugiau niekas taip skaniai nekvepės kaip jis. Daugiau niekada nematysiu tų juodų akių, nejausiu jo rankų ant savo riešo ir negirdėsiu jo balso. Baisiausia tas, kad po kiekvieno lietaus užuodžiu ta kvapą ir suprantu, kad nieko daugiau taip nemylėsiu kaip mylėjau Rūką. 

Mūsų santykiai truko taip trumpai, bet buvo tokie gilūs, tyri. Jis buvo mano pirmas, tikras ir nepakartojamas vaikinas. Kuris mirė, dėl vieno psichopato kaltės, nežinau, gal būt Gabrielius taip pat mirė, bet visi jo giminėje tokie kaip jis todėl aš juos visus išskersiu. Aš netekau visko ir mano širdį neliko vietos gailesčiui, dabar ten tik juoda dėmė, žaizda kuri niekad neužgis. 

Aš kovosiu už jų atminimą.