Raven2

4dalis

Saulei kylat parėjau namo. Aš nebegyvenau tam pačiam name, teko daug ką pakeisti. Aš ne pilnametė, kai mano tėvai buvo nužudyti, aš kuriam laikui keliavau į vaikų namus. Darbuotojai ieškojo mano giminaičių, pas kuriuos galėčiau prisiglausti. Paaiškėjo, kad kažkodėl nei vienas nenori prisiimti atsakomybės. Vaikų namuose prabuvau pora mėnesių, ta vieta man nekelia mielų prisiminimų. Vaikai ten žiaurūs, dar visai mažiukai, kurie gal tik pirmokai, antrokai, jau rūko, vaikšto savo genetalijas iškišę ir šlapinasi ant visų sienų. Aš nekalbu apie vyresnius, ten iš vis žodžių pritrūkstą. Vienas kita prievartauja tiesiog koridoriuje. Nieko nevertina, jei maistas nepatiko tai metą į sieną ar lubas. Darbuotojų visai negerbia, abejoju ar gerbia patys save. Pasijaučiau lyg laidoje „ROBINZONAS" . Viena vakarą neiškenčiau, susirinkau savo daiktus, ką turėjau ir pabėgau iš tos skylės. Parėjusi namo, pamačiau, kad ten gyvena kita šeima. Viskas buvo aišku, aš nepilnametė, todėl negaliu gauti šio turto nes negalėsiu jo išlaikyti, nes neturiu darbo, būčiau galėjusi gauti tik tokiu atveju jei būčiau turėjusi globėją. Kiti artimieji turto nenorėjo, dėl to namas su žeme atiteko valstybei, kuri, pardavė visa mano tėvų turtą. Nieko pakeisti negalėjau, nebeturėjau nieko. Net namų neturėjau, manęs niekas nenorėjo. Grįžti į vaikų namus nebuvo jokio noro. Ten aš jaučiausi pažeidžiama, ir apgailėtina. Žinojau, kad jei ilgiau ten pasiliksiu galiu tapti tokia kaip jie. Aš nesakau, kad visi ten esantys vaikai blogi, tikrai ne. Aš susiradau net kelis draugus. Aš suprantu tuos vaikus, jie arba neturi tėvų arba buvo atimti iš jų, dėl to, kad tėvai jų neprižiūrėjo. Kaip gali mokėti mylėti, vertinti kažką, kai niekas to tavęs nemokė. Be to gyvenimas žiaurus išgyvena tik stipriausieji.

Taigi su savimi turėdama, tik telefoną, megztinį, asmens dokumentus ir šiek tiek smulkių stovėjau vidurį gatvės ir neturėjau kur eiti. Patraukiau per gatvę, ėjau per mišką, ėjau ten kur akys matė. Tai verkiau, tai juokiausi, mano galvoje virė tikra košė. Kaip elgtis su savo gyvenimu kai esi tokioje situacijoje. Turėjau vos dešimt litų, mano kišenėse švilpavo vėjai. Aš net neturėjau tokių draugų pas kuriuos galėčiau prisiglausti nakčiai ar dviems. Galėjau parduoti telefoną, kuris buvo visai geras, bet žinojau, kad ateitį man gali jo prireikti, o jei parduosiu, gal būt ateitį nebegalėsiu jo įsigyti.

Taigi mano gyvenimas, tapo egzistavimu. Žinojau, kad reiks iš kažkur valgyt, kad man reiks darbo, kad galėčiau užsidirbti pinigų. Bet tada man buvo ką tik su ėja 16 metų. Kas samdo tokio amžiaus merginas ? Žinoma, kaip visada, bėda po viena ne vaikšto. Aš stoviu vidurį miško, naktį ir pradeda lyti. Aš neturiu skėčio, esu su šortais, bliuskute trumpom rankovėm ir basutėm. Neturėjau kur bėgti ar kuom per daug prisidengti, todėl tiesiog leidausi sušlapinama.

Maža to, kad buvau nelaiminga, pavargusi, šlapia ir murzina, naktį pasiklydau miške.

Žinojau, kad esu arba Panemunėje arba Vičiūnuose, bet tikslios vietos nežinojau. Visur mačiau Rūką, visur mačiau jo veidą. Kad ir kur pasisukčiau mačiau jį. Šitas miškas man priminė jį, nors man viskas priminė jį.

Aš tik norėjau, atsigulti į minkšta, patogia, šilta lovą ir užmigti. Bandžiau užmigti visam laikui, bet pasirodo išgėriau per mažą dozę todėl ryte prabudus blaivia galvą ir dar kart pamačius išniekintus savo šeimos kūnus paskambinau į policiją. Ilgą laiko dalį prasėdėjau komisariate, mane tardė, netgi manė, kad aš išžudžiau savo šeimą. Žinoma tada aš paklausiau ar jie taip pat mano, kad ir savo seserį išprievartavau.Policininkai šiek tiek pasimetė, vėliau pareiškė, kad aš galėjau turėti bendrų. Galiausiai visas šitas fiasko baigėsi tuo, kad mane paleido, tiksliau nuvežė pas psichiatrą, o žudiko taip ir nepagavo. Gabrielius arba negyvas arba gerai slapstosi. Iš tiesų net gi norėčiau, kad jis būtu gyvas, tada galėčiau savo rankomis jį nudėti.

Taigi be klaidžiodama mišku, užmačiau namelį, vėliau supratau, kad tai senas nenaudojamas miškininko namukas.

Šiek tiek buvo nejauku, vidurį nakties eiti į namelį kuris stovi miško glūdumoje, senas ir aplūžęs. Pamenu jaučiausi kaip per „wrong turn" filmą. Vis laukiau, kad iš krūmų iš šoks koks išsigimėlis ir mane suvalgys. Džiugu, kad taip nenutiko ir dabar esu gyva ir sveika, dalinai. Permiegojau ten, rytui atėjus apsižiūrėjau. Supratau, kad aš per daug toli ir nebuvau nuklydus nuo pagrindinio tako, tiesiog sukau ratus. Įsikūriau tam namelį, žinoma visi mano dabar turimi daiktai, kaip radijas, patalynė, literatūra buvo gauti nelegaliai. Nelabai turėjau pasirinkimą, darbo negalėjau ieškotis nes mane būtu atgal įkišę į vaikų namus, o to aš visai nenorėjau.

Maitinausi tokiu pat būdu kaip ir tempiausi daiktus, vogiau. Tai nebuvo pats maloniausias dalykas, greičiau gėdingas. Man buvo gėda pačiai prieš save.

Netoli manęs buvo viešoji Panemunės biblioteką, ten buvo internetas todėl dažnokai ten lankiausi. Žinojau, kad man reik mokytis, bet į mokyklą eiti negalėjau nes mane vėlgi temptu į vaikų namus. Žinoma pliusas tas kad man jau buvo šešiolika, todėl aš pati galėjau išsirašyti ir užsirašyti į mokyklą. Taip ir padariau išėjau iš vienos, nėjau į kitą. Retai ten lankiausi, gal todėl, kad niekas nevertė. Tiesiog prabundi ryte ir jei tingi keltis nesikeli. Niekas neateina ir neverčia iš lovos, o gaila, pasiilgau to.

Pradėjau domėtis antgamtiniais reiškiniais, ieškojau įvairių šaltinių kuriuose galėčiau ką nors apie tai sužinoti. Visa tai atrodė gryni skiedalai, žinoma aš žinojau, kad dalis vis vien turi būti tiesa, bet neaišku kiek ten tos tiesos yra. Čia kaip su religija, nesvarbu kokia, jos visos vienodos. Tie patys pranašai, visi gimę iš nekaltų mergelių, visi daro absurdiškus stebuklus, visi gimę tom pačiom dienom ir niekas nėra jų matę. Taip pastaruoju metu tyrinėjau religijas, kiek įdomių faktų apie tai sužinojau. Faktai patys sau prieštarauja, pavyzdžiui Jėzus yra pasakęs, kad didelė grupė žmonių negali melstis vienoje vietoje, bet mes turim bažnyčias. Arba Dievas sako atleisk savo priešui, bet pats neatleido Ievai ir Adomui ir pasmerkė nuodėmei visa žmonija. Lygiai tas pats kalbant apie vampyrus, rašoma, kad vampa galima nužudyti mediniu kuolu į širdį, bet manau tu visus galėtum nužudyti suvaręs kuolą į širdį. Logikos šiame pasaulyje nerasta. Svarbiausia, kad atsiverčiant „Vikipedija" gali išmesti daugiau nei puse faktų, nes ten bet kas gali redaguoti esamą informaciją.

Galiausiai supratau, kad jei noriu sužinoti tiesą, turiu susidurti akis į akį. Žinojau, kad kapinėse renkasi keistuoliai, todėl pamaniau, kad galbūt rasiu ir ką nors antgamtiško. Aš visiškai neklydau, ten sutikau pirmąją savo auką. Tai buvo vaikinas, gal kokiu 18 ar 19 metų . Tas vaikinas man labai priminė Gabrieliu, jis stovėjo atsirėmęs į antkapį ir kažko laukė. Pasislėpiau netoliese ir jį stebėjau, bet jis mane pastebėjo ir akivaizdžiai žinojo kas aš esu, todėl jis mane puolė. Aš rėkiau, bėgau, kritau, jis mane sučiupo. Pradėjau draskytis, kandžiotis, spyriau jam į kauliuką, tas mane paleido. Pamėginau padaryti kaip rodo per filmus, kad metą smėlį į akis ir priešininkas kuriam laikui nieko nemato. Man to būtu užtekę pabėgti, bet gavosi geriau. Kai tik žemė pateko ant jo veido, vaikinas pradėjo rėkti kaip koks sužeistas žvėris. Žemė jį degino kaip ugnis, reginys buvo labai keistas. Aš išsigandus pabėgau, tiesiai namo. Ryte perėjus, toje vietoje radau tik keista lipnia masę ir jo skudurus konteinerį.

Nuo to laiko aš pradėjau juos medžioti, tikėdamasi rasti Gabrieliu.