Raven2

3dalis

Nepažįstamasis pradėjo lėtai artintis link manęs, o aš atbula trauktis. Šitas veikėjas man visai neprimena patikimo asmens.

- sustok.

Sušukau, o tas tik pasivaipė ir vis vien artinosi. Labiausiai bijojau, kad nenutiktu taip, kaip per filmus. Aš traukiuosi atbula, už kažko užkliūvu, nukrentu, o mano persekiotojas mane suėda.

- aš ne kanibalas.

Minčių skaitimas, man tai tapo normalu, taip iš pradžių tai stebino ir glumino, bet dabar man tai tapo įprasta.

- tada kas tu ?

- jau sakiau, raitelis.

- Tai kur tavo žirgas ?

- Tai perkeltine prasme.

- Paaiškink.

- Yra trys raiteliai, Karas, Badas ir Mirtis.

- Ir kuris esi tu ?

- Ar yra skirtumas ?

Vaikinas buvo visai netoli nuo manęs. Jo akys buvo įsmeiktos į mano veidą. Tokios gilios, tamsios, kaip šulinys. Įdubia žandai dar labiau paryškino jo žandikaulį. Vaikino visą kūną, bent jau tiek kiek aš mačiau, dengė tatuiruotės. Raitelis atrodė grėsmingai, bet jo žaisminga šypsenėlė, sakė ką kitą.

Staiga Raitelis atsirado man už nugaros ir stipriai suspaudė per liemenį.

- mažute, jai tu tik būtum laisva, aš tave užsirakinčiau ir niekad nepaleisčiau.

Aš pasimečiau, ne dėl to, kad jis mane kažkur užrakintų, o dėl to, kad aš esu „užimta" .

- ta prasme jei būčiau laisva ?

Vaikinas vėjavaikiškai nusišypsojo, pasilenkė ir įkando į ausies spenelį. Aš krūptelėjau ir nustebusi pažvelgiau į jį, o tas savo ruoštu man mirktelėjo.

- ką tu darai ?

- tu tokia saldi, mielai tave suvalgyčiau.

- Tai kraupu. Tu kažkoks iškrypėlis.

- Taip išeina, nes mes na stovim vidurį kapinių, naktį, apsikabinę ir aš norėčiau tave čia pasiguldyti. Taip aš iškrypėlis tai oficialu.

Nežinau, kodėl, bet tai man pasirodė juokinga. Keista bet ir jis nebe atrodė toks pavojingas. Vaikinas atrodė netgi mielas.

- Dija, tu taip gražiai atrodai šiose kapinėse, apšviesta mėnulio šviesos.

- Kokia romantika.

Vaikinas nusijuokė, sodriu giliu juoku. Pažvelgiau į jį, atlošta galvą, juodi plaukai krentantys ant akių, svarbiausia tas nuoširdus juokas. Vaikinas atrodė nuoširdžiai laimingas, ir toks dieviškai gražus.

Jis pasilenkė, pirštais suspaudė mano smakrą ir pabučiavo. Viskas trūko, ilgai, bet aš to mėgavausi.

Galiausiai kai jis atsitraukė, buvo dar labiau patenkintas nei pirmai. Gal būt dėl to, kad mano veidą puošė, idiotiška šypsena. Atrodžiau kaip kokia nevykėlė, kai būna per filmus, kai kokia lopę pabučiuoja mokyklos kietuolis ir ji būna išsišiepus ir be proto laiminga. Taip nutiko man, niekad nebuvau dėl nieko tokia laiminga, ypač dėl to kad kapinėse bučiuojuosi su šiurpiu tipeliu.

- aš dar nežinau tavo vardo.

Pasakiau jam su ta šiurpe šypsena veide. Vaikinas vėl nusikvatojo.

- Kanas.

Žiojausi sakyti, koks gražus vardas, bet tas ėmė ir išgaravo. Tiesiog paėmė ir išgaravo, o aš likau stovėti kaip kokia idiotė. Tada tiesiog atsisėdau ant žemės. Protas prablaivėjo, žinoma mane apkerėjo. Aš nekenčiu kai jie taip daro. Dar nieko kai tave apkeri, kad galėtu sužaloti nes tu negali paeiti ir panašiai, o čia tiesiog mane išnaudojo. Pasijaučiau kaip kokia pigi kapinių kekšė.

Pažvelgiau į kairę ir krūptelėjau, sėdėjau šalia Rūko kapo. Pasijutau tokia nusikaltusi, tokia nešvari, apsiverkiau ir taip praverkiau iki pat aušros. Negaliu leisti daugiau taip nutikti, kita kart kai sutiksiu Kana, aš jam išspardysiu subinę.