Raven2

2dalis

Gyvenimas, man niekad nebuvo dosnus, tiek daug kritau ir tiek daug kėliausi. Kartais atrodo, kad iš tikro esu mirusi, o mano vėlė pasiliko šioje žemėje ir blaškosi nerasdama ramybės. Jei sužinočiau, kad taip yra tikrai per daug nenustebčiau. Mano pasirinktas kelias iš tikro yra žiaurus ir amoralus, bet jei tai klaida aš išmoksiu pamoką, o jei ne, ką gi vadinasi visgi pasirinkau teisingai. Per pastaruosius metus sužinojau labai daug apie antgamtinį pasaulį. Pasirodo visos pasakos, siaubo istorijos ne iš piršto laužtos. Po pasaulį bastosi, šimtai, tūkstančiai nelaimingų sielų, pabaisų. Iš tikro aš pavargau nuo viso šito, noriu savo senojo gyvenimo, noriu būti normalia mergaite, su trenktais tėvais, kvaila seserimi ir tobulai netobulu vaikinu. Ką gi ne visi norai gali tapti realybe. 

Užsidėjau juodą odinę striukę ir išėjau pro duris. Naktis buvo giedra, man virš galvos kabojo mėnuo. Lėtai žygiavau tuščia gatvę, mėgavausi gaiviu nakties oru. Dabar taip mažai turiu kuo džiaugtis, bet naktis, jos kvapas, ta tamsa mane atgaivina. Jaučiuosi lyg būčiau su Rūkų. Žiūrėdama į akliną tamsą jaučiuosi lyg žiūrėčiau jam į akis. Priėjau kapinių vartus, kurie jau buvo užrakinti, bet manęs tai nestabdo, perlipau per juos. Tai tapo kaip ir mano kasdienybe, suprantu, kad tai nenormaliai skamba, bet čia yra vienintelis ginklas su kuriuo galiu kovoti prieš Gabrieliaus giminę. Tas ginklas yra žemė iš šventos žemės. tai yra arba bažnyčia arba kapinės, į kapines patekti daug lengviau. Iš pradžių jaučiausi kaip kokia vandalė, bet dabar suprantu, kad nelabai turiu pasirinkimą. Ne tik aš juos medžioju bet ir jie mane taigi turiu kovoti. Tai iš tikro neteikia tokio didelio pasitenkinimo kaip aš maniau, bet dabar jau įsmukau į ta duobę. Pakeliui eidama sustoju prie Rūko kapo. Kaip visada tvarkingas, gėlės, žvakės. Pirmosiomis savaitėmis čia prasėdėdavau ištisas paras, nei valgiau nei gėriau, nei miegojau. Atrodė lyg jis tuoj iš ten išlips ir viskas bus po senovei, bet tai buvo tik savęs kankinimas, tada dar visiškai nesuvokiau, nesusitaikiau. Nežinau, kaip mano gyvenimas susiklostys toliau, bet tikiuosi kada nors galėsiu padėti galvą šalia jo amžinam poguliui. 

Prisikasiau pakankamai, per naktį išnaudoju nemažai jų. Žinoma priklauso su kokiu buriu susitinku. Jau kelias savaites ramų, gal dėl to kad jų skaičius mažėja. Netoliese išgirstu sparnų plakimą, tai nežada nieko gero. Apsidairau, nieko nematyti. Paslepiu kastuvą, pasiimu maišą su žeme ir skuodžiu iš čia. Kapinės nėra pati saugiausia vieta, taip aš saugi nuo Gabrieliaus šutvės, bet čia būna ir kitų padarų su kuriais nenoriu susidurti akis į akį. 

Aš jau beveik pasiekiau kapiniu paradinius vartus kai prieš mane išdygsta kažkoks vaikinas. Galiu garantuoti, kad jis tikrai ne pasilabinti čia nusprendė ateiti. 

- traukis man iš kelio ir liksi sveikas.

Perspėju jį, bandydama nutaisyti grėsminga toną. 

- ir ką tu man padarysi? Mirtinai užbučiuosi ?

Pasako vaikinas, tokiu pasipūtėlišku balso tembru, kad mane net supykina. Kas čia per klounas nusileido ant šios žemės. . 

- ne klounas, princas. 

- ką ? 

Prunkšteliu. Atsirado matai princas, dviejų metrų ūgio, tobulai sudėtas kaip Apolonas nužengęs nuo pėdė stalo. Ką gi gerai, šitas veikėjas tikrai ne panašus į eilinį padarą su kuriais man tenka susitikti pastaruoju metu. 

- tiksliau esu raitelis. 

- good for you. 

Išsišiepiu, prie jo jaučiuosi lyg būčiau nuoga. Atrodo, kad jis žino mano visas paslaptis, žino viską apie mane. Atrodo lyg neturėčiau nei menkiausio šanso kažką paslėpti nuo jo. Mažo to, mano visas kūnas apsunksta, rankos palengva svyrą. Jaučiuosi silpna, pavargusi ir bejėgė. Paskutinį kartą taip jaučiausi kai susipažinau su Rūku, bet bent jau su juo jaučiausi saugi, o šalia šio jaučiuosi tarsi jau dabar būčiau sužeista.