Įvertinimai

Ar iš tiesų lietuviui būdingas nuolankumas?(J. Aputis, J. Biliūnas)

Lietuviai tai baltų tauta, puoselėjanti tradicijas ir savo krašto papročius. Mūsų valstybė ir žmonės metų bėgyje augo ir plito, bet viską, ką turime dabar, pasiekėme savo nuolankiu, dažniausiai sunkiu darbu, ir pastangomis. Ne visada buvo lengva, mus puolė, griovė, norėjo pavergti, bet atkakliai stovėjome dėl vieno tikslo. Tad lietuviai visais laikais buvo darbštūs ir nuolankūs.

Nuolankumas - tai savybė leidžianti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Jis neatsiejamas nuo pagarbos sau ir kitiems, savo dvasinio pasaulio puoselėjimo. Pavyzdžiui, puikų nuolankumo pavyzdį atskleidžia lietuvių literatūros rašytojai, kaip Jonas Biliūnas, lyrinės prozos pradininkas, visuomenės veikėjas. Augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje, tarp galybės brolių ir sesių, buvo silpnos sveikatos. Mirus tėvams, atsisakius stoti į kunigų seminariją neteko giminaičių paramos, todėl vertėsi pats, nuolankiai siekė mokslo ir kūrybos aukštumų. J. Biliūnas savo novelėse ir apysakoje perteikė lietuvių gyvenimą ir jų charakterio savybes. Pavyzdžiui novelėje "Lazda" pagrindinis veikėjas, taip pat pasakotojas bei tėvas dirbantis pono dvare baudžiavos ir po baudžiavos laiku pasižymi dvasingumu: atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apsireiškimų, žmonių santykiuose kelia ir vadovaujasi dorovės klausimais, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl aplinkinių nelaimių. Pasakotojas linkęs gailėtis nuskriaustojo, nelaimingo ir atleisti netgi savo paties skriaudėjui.  Panaikinus baudžiava tėvo kankintojas, gana senas vyras, nebeturintis nieko, nei būsto nei darbo, tokį tėvas priėmė po savo stogu, nepamiršęs, kad buvo žiauriai jo sumuštas, tačiau kaip dorovingas žmogus , nes negali keršyti silpnesniam ir bejėgiui. Taigi matome, kad nuolankumas yra tikinčio lietuvio būdo bruožas. 

Viktoras Franklis –  Austrijoje Vienos universiteto psichoterapeutas, humanistas yra pasakęs: „Nuolankumas, jei jis tikras, ne menkiau už drąsą liudija vidinę stiprybę".  Šie jo žodžiai gali būti priskiriami teigiamai pusei, tačiau šiomis dienomis mes linkę manyti priešingai. Šiuolaikinėje visuomenėje mes visą tai priimtume greičiau kaip silpnumo požymį, o ne - silpnumo. Ir būtent dėl to kad nuolankus žmogus dabar suprantamas kaip paklusnus, negalintis pastovėti už save ar netgi lipšnus. Lietuvių literatūroje rašytojai, kūrėjai pritartų  V. Frankliui, pavyzdžiui Kristijonas Donelaitis, lietuvių literatūros klasikas, gimęs ir augęs laisvųjų valstiečių šeimoje, negalėdavo susitaikyti su neteisingumu. Esant baudžiavai užjausdavo ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių žmones. Savo žymiausiame kūrinyje - lietuvininkų epe "Metai" atskleidžia Mažosios Lietuvos valstiečio lietuvio (būro) santykius su gamta, su Dievu, parodomi tarpusavio santykiai, pavaizduojama buitis, papročiai, jų darbai ir šventės bei būrų ir ponų santykiai. Lietuvninkų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, nuolankiai vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, nuolankiai tai kartoja metai iš metų. Būrai giriami ir barami, raginami gyventi pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, nuolankumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams.  Matome, kad lietuviui yra svarbu puoselėti dorą gyvenimo būdą, kuris be nuolankumo negali egzistuoti. 

Taigi apibendrinant galiu pasakyti, kad lietuviui vienaip ar kitaip yra būdinga nuolankumas, kaip viena iš doro ir moralaus, tikinčio žmogaus bruožų. Šių laikų žmonėms derėtų atsižvelgti į anksčiau gyvenusių lietuvių moralines nuostatas ir nuolankumo prasmę jų gyvenime. Tai buvo ir yra  neatsiejama mūsų būdo savybė.