Uždrausta meilė

1 DALIS

Taigi, aš esu Sofija ir man yra 17 metų. Gyvenu nuostabų gyvenimą - turiu pačią geriausią draugę bei mylintį vaikiną.
  
      2020 metų balandžio 29 diena.

  Šiandien diena turėtų būti lengva, nes pamokos nėra labai sunkios bei diena nėra labai daug priplanuota. Ateinu į mokyklą ir pamatau Emiliją (savo geriausią draugę) pribėgu prie jos ir pasisveikinu, bet ji atrodo labai įsitempusi ir žiūri į kažką.
- Ema!- pasakau.
- Kas yra?- atsako ji, bet toliau neatplėšia akių nuo to į ką žiūri.
- Į ką tu ten taip spoksai?
- Matai tą vaikiną kur lipa laiptais jis man jau seniai kritęs į akį, tačiau niekaip nenueinu pas jį užkalbinti.- atsako ji ir parodo pirštu į vaikiną lipantį laiptais.
    Pasisuku į tą pusę ir pamatau: aukštas, atletiškas ir labai patrauklus vaikinas lipo laiptais ir Emilija į jį tiesiog spoksojo.
- O kodėl aš ankščiau nežinojau, kad jis tau patinka? A?- gana piktai paklausiau.
- Ammmmm. Tiesiog nebuvo progos tau pasakyti apie jį...- atsakė ji.
-Na gerai, aptarsim viską vėliau, o dabar einu pasidėti daiktus į spintelę.
- Gerai, palauksiu tavęs čia,- atsakė ji.

                 *Per pietų pertrauką*

   Su Emilija nuėjome pietauti ir pasiėmę maistą nuėjome prie vieno iš stalų. Pamačiau puikią progą jos paklausinėti apie tą paslaptingą vaikiną, kuris jai taip patinka:
- Na, tai pasakok man apie tą vaikiną.- pasakau Emilijai.
- Nelabai ką, žinok, turiu ir papasakoti. Mes niekada nekalbėjom, aš net jo vardo nežinau.- atsako ji gana susigėdusi.
- O dieve, rimtai? Tai kaip jis tau tada patinka? Tik iš išvaizdos?- pasakau nustebusi.
- Nu kaip ir jo, atrodo kaip geras vaikinas.
- Žiūrėk, o ten ne jis ateina?- parodau galva į duris pro kurias jis įeina.
- Taipp, tik nieko nesakyk, mes dabar kalbam apie ką nors kitą. Keičiam temą, nes dar supras.- susinervina Emilija.
- Tu nesijaudink, jis net nežiūri į šitą pusę. Nueik jį užkalbint ir paklausk jo vardo, gal pradėsit bendraut.
- Tu gal juokauji?! Tikrai aš neisiu pas jį... Gal jis net nenori dabar su niekuo kalbėti.- išsigandusi atsako Emilija.
- Gerai, jeigu tu neini, nueisiu aš.
- Ne, Sofija nereikia, prašau tavęs.- maldavo manęs Ema, bet aš neklausiau.
  Buvau tokia mergina, kuri pasižymėjo drąsa ir kuriai nerūpėjo ką kiti mano apie ją. Taigi atsistojau ir nuėjau prie jo.
- Labas,- pasakiau
- Labas,- atsakė jis.
___________________________________________

Tikiuosi, kad daugeliui jūsų ši istorija patiks, jeigu tokių bus :) Bet antrą dalį turėčiau įkelti greitu metu kelių dienų bėgyje.