Jo akys susikaustė ties jos žvilgsniu, jis nusekė ją akimis, o ši nuėjo net neatsisukdama
-Jums reikėtų pasisaugoti tos moters, ji vilioklė.-padavėja ištarė savo šaltu, be jausmo balsu ir paėmė jo tuščią puodelį, tačiau jam tas buvo neįdomu, jis vis žiūrėjo pusėn į kurią nuėjo paslaptingoji nakties viešnia. Jis atsistojo ir palikęs kavinę įsėdo į savo automobilį ir pradėjo važiuoti miesto gatvėmis, tačiau jos jis niekur nematė, ji dingo lyg į vandenį.
Ji pažinojo miestą ir galėjo pasukus už bet kurio posūkio rasti kelią į namus, o jis, kad ir augęs čia, jau dešimt metų nėra čia buvęs ir nežinojo ką slepia miesto kampai. Kad ir kaip Joelis nenorėjo važiuoti pas savo šeimą, šiuo atveju jis nebeturėjo pasirinkimo. Jis norėjo pabėgti iš šio miesto, bet kartu norėjo pažvelgti dar kartą tai moteriai tiesiai į akis ir pamatyti jų gilumą ir sužinoti, kokias paslaptis ji slepią. Važiuodamas gatvėmis jis sulaukė skambučio, telefone pasirodė „Andželikos“ vardas, todėl sustojęs šalikėlėje jis atsiliepė. -Klausau?
-Joeli, tavo brolis.-moters balsas užlūžo, o vyras negalėjo suprasti kas vyksta
-Kas jam nutiko?
-Jo nebėra.-žodžiai nuskambėjo ausyse, o jis liko sėdėti kaip sėdėjęs. Jis nenorėjo tikėti svainės žodžiais, o jeigu ir patikėjo, jam neskaudėjo širdies, vis dėl to jis puikiai žinojo, kad Frederikas, nebuvo tikrasis jo brolis, o čia atvažiavo tik dėl to, kad vis dėl to jis buvo likęs vienintelis iš jo šeimos, ar bent iš tikrųjų Lanzo šeimos. Dabar liko tik jis, žmogus iš pašalies, kuris net negalėjo savęs vadinti palikuoniu didingos šeimos, nes jis jei nepriklausė.
Jasmine grįžo į savo tuščius namus ir užrakinusi duris atsigulė į lovą, kurioje regis buvo įsispraudęs Frederiko kvapas, kuris ją svaigino ir nešė į prisiminimus, į šelioniškas naktis ir aistringus bučinius į rytus, kai jis ją palikdavo su bučiniu ant kaktos ir išeidavo atgal pas savo šeimą. Ir viskas šį kartą buvo skaudžiau, nes ji žinojo, kad to daugiau nebus, kad ji niekada nelaikys jo savo glėbį, nes ji negali atimti jo iš šeimos. Jasmine užmigo su rytiniais saulės spinduliais, kurie tik radeda atnešti didesnį skausmą, kuriam ji tikrai nėra pasiruošusi.
Lanzo šeimos namuose buvo tylu, naktį kai Joelis juos pasiekė visi miegojo, todėl ryte buvo sąmyšis, o dabar visi nurimę tiesiog sėdėjo.
-Kas tiksliai jam nutiko?-paklausė jis Andželikos ir pažvelgė į čia sėdinčius vaikus
-Jam sustojo širdis.-prabilo jo vyresnioji
-Ar tai normalu?
-Ne, bet jis juk nesėdėjo vietoje.-atsakė ji ir aš susiraukiau
-Rosa daugiau nė žodžio.-išrėžė Andželika ir pažvelgė į Joelį.
-Tavo brolis, jis turėjo meilužę, kuri turbūt ir nuvarė jį į kapus ir paliko mane be vyro.
-Frederikas turėjo kitą moterį?
-Ir ne vieną.-dabar jau prakalbo vienas iš sūnų.
-Užsičiaupkit!-sušuko Andželika
-Jūs žinot kas ji?
-Taip ji dirbo redakcijoje.
-Žinot, jeigu jūs apie tai kalbėsit aš to neklausysiu.- Andželika atsistojo ir paliko kambarį. Joelis nesuprato, kodėl ji nenorėjo žinoti apie tai, tačiau jam buvo įdomu kas buvo toji moteris, kuri susitikinėjo su jo broliu. Frederiko vaikai taip pat netrukus paliko kambarį ir jis liko vienas. Pats nežinodamas ką daryti jis atsistojo ir paliko namus, bei apsukęs kelis kartus aplink namų rajoną atsirado žurnalo redakcijoje. Ji buvo maža ir užkimšta, tačiau jo brolio kabinetas buvo didesnis negu reikėjo. Joeliui nereikėjo leidimo įeiti į kabinetą, jis jame užsidarė ir pasisuko į langą, kuris vedė į kelis stalus, prie jų nieko nebuvo išskyrus dvi moteris, viena iš jų buvo atsisukusi nugara, o kitą tiesiai žvelgė į jį. Vyras įsivaizdavo, kaip jo brolis stebėdavo viską iš savo kėdės ar kaip nužiūrinėdavo moteris.
- Atsiprašau kas jūs būsite?-moters balsas pasiekė jo ausis
- Esu Joelis Lanzo, Frederiko brolis.- prisistatinėdamas jis ištiesė ranka, o moteris suabejojusi pasiekė ją ir paspaudė
- Esu Sarah Vilkins, esu redaktorė.
- Malonu, norėjau tik apsidairyti.
- Žinoma, labai užjaučiu dėl netekties.- Joelis gerai suprato, kada žmogus nenuoširdus ir ši moteris buvo tokia, jis stovėdamas tik galėjo įsivaizduoti ką galėjo jo brolis padaryti čia daugumai dirbusių, jis tikrai galvojo, ar ji irgi buvo jo brolio meilužė.
Tačiau netrukus jo žvilgsnis pasisuko vėl į langą ir jo akys užsifiksavo ties tą pačią moterimi, kuri prieš tai stovėjo nugara į jį. Tai buvo ji, moteris iš nakties. Apsiašarojusi ir išsigandusi.
Ji stovėjo ir negalėjo patikėti ką sužinojo. Ji tik vakar atsisveikino su Frederiku ir viską užbaigė, o dabar jis miręs. Tai buvo tik atsitiktinumas, bet kažkodėl ji netikėjo, kad jam sustojo širdis. Jis niekada nesiskundė savo sveikatą atvirkščiai džiaugėsi, kad jis toks tvirtas ir stiprus. Tai buvo per daug keistą, bet ar jei jaudintis dėl to kas jau nutiko. Šiuo metu jei reikėjo tik pabūti namuose ir nurimti, daugiau nieko ji nenorėjo daryti, bent jau šiuo metu.
Grįžusi namo ji atsigulė ant sofos ir užsimerkusi bandė užmigti, tačiau jos mintys neleido. Ji galvojo tik apie Frederiką ir vyrą jo kabinete.
Joelis palikęs redakcija grįžo namo pas Frederiko šeimą, jie visi sėdėjo svetainėje ir apie kažką kalbėjosi. -Dėde Joeli, gerai, kad nutarėte prisijungti, mes kaip tik kalbame apie ryt dienos laidotuves.-pasakė Rosa ir jis linktelėjęs atsisėdo šalia Andželikos, tačiau nesiklausė nė vieno žodžio kuris buvo pasakomas. Jo akyse šmėžavo tą pati moteris ir jos pažeidžiamumas.
-Joeli?-pasigirdo Andželikos balsas
-Taip?
-Mes tavęs klausėme ar norėsi vakarieniauti su mano tėvu?
-Ne, aš važiuosiu į miestą, man reikia prasiblaškyti.-pasakė jis ir atsistojęs paliko namus. Vyras išvažiavo iš namų ir pasuko važiuoti link jūros ir kotedžo. Visgi jis labiausiai tikėjosi, kad sutiks tą pačią moterį, kažkas nedavė jam ramybės dėl jos, jis siaubingai norėjo ją pažinti. Ją paliesti ir sužinoti kokia švelni jos oda ar pajusti lūpas ant savųjų. Jis norėjo ją turėti šalia ir nepaleisti.
