ISTORIJOS MOKYTOJAS

-5-

Pirmadinio pamokoms pasibaigus norėjau kuo greičiau šliaužti namo ir sukritus minkštoje sofoje gurkšnoti mėtų arbatą. Pamokos sekino. Mokytojai paniurusiais veidais ir nepasitenkinimo kupinais komentarais taip pat... žinoma, galėjau tiesiog sėdėti ir nieko neveikti, ignoruoti, bet kokia to prasmė? 

Turėjau eiti pasikalbėt su Greisu... Mokytoju Greisu.  Mintis, kad praleisiu valandą laiko klausydamasi jo pasakojimų apie da Vinčį mane viliojo. Be abejo reiktų atsitokėti. Jis juk mano mokytojas, o ne šiaip Greisas. Reikia nurimti...

Pastuksenusi kumščiu Į Greiso... mokytojo Greiso klasės duris jau  ketinau stverti durų rankeną, kai galvoje tvykstelėjo supratimas, kad gal būt jis turi aštuntą pamoką. Nežinau ką daryti... Galiu tiesiog palaukt kol jis atidarys duris ar pasakys, jog galiu užeiti, jei jis girdėjo, kad beldžiau, arba lyst į kabinetą ir melstis visiems graikų dievams, kad jis neturi aštuntos pamokos. 

- AU! - tyliai šūktelėjau kai kaktoje ir pilvo apačioje pajutau skausmą. Durys bambtelėjo tiesiai į kaktą, o durų rankena skaudžiai atsitrenkė į pilvo šoną. Išsyk atsitraukiau atatupstą.

- Dieve tu mano, atsiprašau. Kodėl stovėjai prie pat durų? Ir kodėl pasibeldusi apskritai nėjai į kabinetą. Juk kviečiau, - susiėmusi už tviksinčios kaktos pakėliau akis į juodaplaukį mokytoją. Pilkos vyro akys žibėjo susirūpinimu, o tankūs juodi antakiai kukliai suraukti. - Viskas gerai? Ar labai užgavau? - mokytojas priėjo arčiau ir uždėjęs viena delną ant mano peties, kitu suėmė už rankos, kuria buvau susiėmusi kaktą, riešo. Patraukė ją nuo veido ir atidžiu žvilgsniu pažiūrėjo į kaktą. Po to į mano žalias akis. Nuo jo prisilietimo ir žvilgsnio iškaitau. Tik dabar supratau, koks jis aukštas... Buvau jam tik iki pažasties. - Ar viskas gerai? - dar sykį paklausė. Skubiai palinkčiojau.

- Taip taip, viskas gerai. Nieko tokio. Buvau užsigalvojusi ir net negirdėjau, kad pakvietėte, - vyras nusišypsojo ir švelniai atitraukė rankas. Išsyk pasiilgau jo rankų vėsos.

- Atėjai pasikalbėt apie Leonardą? - paklausė. Plačiau atvėręs klasės duris praleido mane pirmą, o po savęs jas uždarė. 

- Taip. Dėl to. Ar negaišinu? - jo veidą papuošė šypdnis ir jis papurtė galvą. Žvilgantys plaukai lengvai judėjo kartu su galvos mostais.

- Ne, tikrai ne. Man jau reikėjo pertraukos nuo darbų taisymo - mokytojas atsirėmė į savo rašomąjį stalą. Pasekusi jo pavyzdžiu prisėdau ant suolo... Mokyklinės kėdės jau įkyrėjo. 

- Nepatikėsit, bet man reiktų pertraukos nuo ruošimosi visoms pamokoms. Ir nuo datų mokymosi, - vyras sukrizeno, o aš įstengiau droviai šyptelėti.

- Na man kone reikėjo iškalti visą, dabar jums dėstomą, medžiagą ir dar daugiau. Turiu kažkaip pakankinti ir mokinius, - nusijuokė. Perverčiau akimis.

- Tikrai? Kada vyko Ankaros mūšis? - kilstelėjau antakį. Mokytojas iš nuostabos kiek loštelėjo, bet nepasimetė. Sidabrinėse akyse sužibo kažkas, ko negalėjau perskaityti. Jis prisimerkė. Kelias sekundes tylėjęs pagaliau pasakė:

- Tūkstantis keturi šimtai antraisiais... Liepos dvidešimt aštuntą... Osmanai pralaimėjo Timūrui. neklystu? - paklausė. Papurčiau galvą.

- Ne. Neklystat. 

- O kada baigėsi Krymo karas? - dabar ir mokytojas metė man iššūkį. Kiek susiraukiau. Velnias... Šitos datos nepamenu. Osmanų istorija man buvo be galo įdomi. Galvoje sukinėjosi kelios datos. Pasirinkau vieną iš jų... Lyg ir turėtų būti ta... - Tūkstantis... Aštuoni šimtai penkiasdešimt... pala trečiais prasidėjo... Tai baigėsi tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt šeštais metais. 

- Taip. Primink, kad parašyčiau pliusą į kaupiamąjį, - nusišypsojusi linktelėjau.

***

Tęsinys kitoje dalyje ;)

Kokios nuomonės?