Karo Liusė Vex - Bet Ne Aš (Sustabdyta)

4

Karas prasideda

Pabudau nuo garsios muzikos. Pirmą kartą taip gerai miegojau ir dabar mano miegas sudrumstas. Tingiai atsikėliau iš lovos ir įlindusi į spintą nenustebau, joje rasdama vien sukneles ar sijonus. Niekada nemėgau tokios... mergaitiškos aprangos. Išsirinkau drabužius, kurie labiausiai atitiko mano stiliui ir ketinau eiti link muzikos šaltinio, kai išgirdau atsidarančias duris.

-Sesute, atleisk, kad prikėlėme tave taip anksti. Mes užmiršome, kad ir tu čia esi,- kilstelėjau antakį. Pamiršo, kad ir aš čia esu, bet atėjo į mano kambarį. Neblogas pasiteisinimas. Nori pradėti su manimi karą? Tada ir gausi tokį. 

Šis raudonplaukis pasigailės čia atėjęs. Jis bando mano kantrybę jau nuo pirmos susitikimo akimirkos. Kaip matau, jis labai drąsus. Ignoruodama vaikiną išėjau iš kambario. Visgi nekeičiu savo plano ir einu link garo skleidėjo. Lauke stovi muzikos kalonėlė ir skleidžia nepakenčiamą garsą. Tiesą pasakius, man atrodo, kad jis bandė ne tik mane prikelti iš lovos. Lauke stovi penki vaikinai. Vienas buvo atėjęs į mano kambarį. Tai reiškia, kad nėra vieno. Nėra mano pagalvėlės. Nejaugi jis mėgsta ilgiau pamiegoti? 

Taigi... atgal prie plano. Nieko nesakiusi, praėjau pro vaikinus ir paėmiau telefoną nuo kalonėlės. Šis buvo apsaugotas slaptažodžiu. Manai mane tai sulaikys? Pažiūrėjau į ką tik atėjusį vaikiną. Parodžiau į telefoną. Jau atrakintą telefoną. Tačiau jis to nepastebėjo.

-Jei nori slaptažodžio, tai jo negausi,- pergalingai nusišypsojo vaikinas. Nusišypsojau velnišku šypsniu.

-O kas sakė, kad jo prireiks?- pradėjau naršyti jo telefone. Užtikau kai tą įdomaus.- Kas ta Loreta? Su tiek daug širdelių. Romanas? Neeee. O ir dar viena. Na ir populiarumas tavo.

Galiausiai atsisėdau ant kalonėlės. Kiek daug nuotraukų. 

"Jis ateina." tai žinoma, kad ateina. Aš- ta kuri nieko nemoka- atrakino hakerio telefoną. 

-"Ir pati tai matau. Be to, labas rytas, Lile."- nusišypsojau ir atsistojau.

-Jei nori šito, tai tada negausi,- parodžiau į telefoną ir toliau jį maigiau.- Ką dar įdomesnio surasime?- spragtelėjau pirštais. Jei jis hakeris, tai jis tikrai bus ten. Užėjau į pakankamai gerai užmaskuotą programą. Geriau pagalvojus, gal dar nereikia, jiems visko parodyti... ha! Kam rūpi?! Vaikinas artėjo labai agresyviai. Iš manęs jis telefono neatims.

-Arivederči,- pamojau visiems ranka ir pasileidau bėgti.- Man antrą kartą tokių neišdarinėsi šunybių. O kadangi, tai pirmas kartas, tai aš tik su tavo telefonu šiek tiek pažaisiu,- ir pasileidau bėgti. Galiausiai, radau vietą kur galiu pailsėti.

Visgi pradėjau landžioti po raudonplaukio telefone esančius archyvus, kol neužtikau kai ko įdomaus. Ten buvo informacija apie beveik visus halerius. Neslėpsiu ir aš tai turiu. Ir žymiai išsamesnę. Buvo vienas failas, kuris užkabino mano akį. Pavadintas tik klaustuku. O aplanke tik vienas sakinys: "Worlds best hacker- Vekaro." Žinot, man tai tinka. Nepasakyčiau, kad esu geriausia, bet man tiks.

-Neblogai padirbėta,- garsiai pasakiau.

-Kas neblogai padirbėta?- ir kaip mat pasigailėjau savo veiksmų. Prieš mane stovėjo vienas iš vaikinų. Minkščius- jei gerai pravardę pamenu.

-Tiesiog žaviuosi Pikčiaus darbu. Nesitikėjau, kad jis bus toks išsilavinęs ir tuo pat metu kvailas. Kaip jis nesupranta, kad merginos žaidžia su juo? Toks kvailys. Nors darbą savo tikrai padaro,- tenka pripažinti, kad jis tikrai geras programišius.

-Tikrai? Parodyk ir man, kaip jį merginos kvailina,- oh? Jam irgi įdomu? Vos jis siekia pažvelgti į telefoną aš jį užrakinu.

-Neišeis pamatyti. Nevertas. Aš iš jo paėmiau telefoną, bet leidimo rodyti kitiems, kas jo viduje negavau. Taigi, Minkščiau, atsakymas neigkamas. Ir man jau laikas jį grąžinti.

Aš atsistojau ir nuėjau į pastato vidų. Manau, jau laikas pusryčiams. Įdomu, ką šefas paruošė šykart? O kada tinkamiausias laikas atiduoti raudonplaukiui jo telefoną? Gal kai pavalgysim? Na jei jis neprikibs kol valgysiu, tai atiduosiu jį po pusryčių.

Valgomojo kambarys ir vėl pilnas žmonių. Nieko nesakiusi atsisėdau kuo toliau nuo senio ir laukiau kol patieks maistą.

-Nejaugi nepasisveikinsi?- prabilo pirmutinis.

-Kodėl turėčiau? Vistiek žinai, jog to nedarysiu,- truktelėjau pečiais.

-Girdėjau, kad prieš pusryčius paėmei Luko mobilujį,- oh? Nejaugi pasiskundė? Pažvelgiau į vaikiną.- Norėčiau, kad duotum jį man.

-Cha! Ko dar??- pagaliau atnešė maistą.- Jei kam ir atiduosiu šį telefoną, tai bus tik jo savininkas,- atsistojau ir priėjau prie Pikčiaus. Padėjau telefoną ant stalo ir pasilenkiau taip, kad galėčiau tyliai jam ištarti.- Kai tau rašo mergina, pirma ja pasidomėk, nes nežinia kada ji gali tave apgauti. Tu per daug pasitiki jomis.

-Be to...- trenkiau vaikinui per pakaušį.- Čia bausmė, už tai, kad mane prižadinai. Kitą kartą žinok, kad jei taip padarysi, telefonas atsidurs pas ką nors kitą, o ne pas mane. Ir nemanau, kad išeis lengvai išsisukti.

Grįžau į savo vietą.

-Skanaus.