Karo Liusė Vex - Bet Ne Aš (Sustabdyta)

5

Susitikimas

Po pusryčių, kadangi oras lauke buvo nepaprastai geras, išėjau pasivaikščioti. Jeigu noriu iš čia ištrūkti, reiks prisiminti visus šitos vietos užslėptus kampelius. Iš pradžių, nieko nerandu. Greičiausiai senis visus išėjimus iš anksto sunaikino. Na, aš ir nemaniau, kad viskas bus taip lengva. Šmirinėti teko kokį pusvalandį, bet vis vien nieko neradau. Mane tai jau pradeda nervinti. Nieko neradusi, nutariau tiesiog pailsėti. Neseniai praeidama mačiau labai tinkamą vietą. Grįžau prie medžio ir kaip matant užsiropščiau juo į viršų. Užmerkiau akis ir nutariau prinūsti. Įdomu, kur pasidėjo Lilė? Na gal susirado ką nors įdomesnio veikti, nei be perstojo sekioti mane.

Pramerkiau akis ir kelis kartus sumirksėjau. Tamsu nors į akį durk.

-Nesakykit, kad ir vėl...- nusivylusi tariau sau. Ir jei reikia paaiškinti kas dabar vyksta... tai čia ta erdvė, kur dažniausiai atsiduriu, kai, kokia dvasia, nori manęs paprašyti pagalbos, kad dažniausiai būna beveik neįmanomi dalykai. Ir tas "beveik" visada mane priveda prie to, kad atsiduriu, kokioje nors bėdoje. Dabar, be to, kad man reikia susirasti būdą pabėgti, dar reikės ir vaiduokliui padėti.- Tai nebesislėpk, jei nutarei prašyti pagalbos.

Po akimirkos pasirodė ir pati dvasia. Ši, kitokia nei kitos. Nujaučiu, kad bus dar sunkiau nei visada. Tai buvo maždaug dvidešimties matų moteris. Jos juodi kaip anglis plaukai siekė liemenį, o melsvos akys rodė didelį liūdesį ir pražūtį. Tačiau drabužiai... tikrai nepasakyčiau, kad ši moteris buvo kokia nors paprasta darbuotoja. Drabužiai elegantiški, puošnūs, turtingųjų sluoksnio apdarai. Ji labai nekalbi. Jau kokios pora minučių stovime tyloje.

-Aš labai nenoriu nutraukti šios tylos, bet jei tu man nieko nepasakysi, aš niekuo negalėsiu tau padėti,- pasakiau atsidūsdama ir atsisėdau.- Taigi, jei nori pagalbos, geriau pasakok. Pradėkime nuo vardo ir kaip tu mirei,- Gal ir atrodo  kad kalbu šiurkščiai, bet kitaip šių dvasių neprakalbinsi.

-Mano vardas yra Sara Trikol, o miriau nustumta nuo tilto,- nebuvau nustebinta. Per pastaruosius metus aš girdėjus apie daugybę įvairių mirčių variacijų. Ši, viena iš labiausiai pasikartojančių. Ji vėl nutilo. Nejaugi iš jos taip ir reikės žodį po žodžio traukti?

-Ir kada tai nutiko? Koks tai tiltas buvo? Kaip manai, kas galėjo tave nustumti?

-Tai nutiko prieš porą metų. Tada vyko vakarėlis mano vyro viešbutyje. Jo pavadinimas buvo "Dre hotel", netoli ten buvo ir tiltas. Jei teisingai atsimenu, tai po juo tekėjo Mykolo upė. O mane nuo to tilto nustūmė mano pačios vyras. Nežinau dėl kokios priežasties tai nutiko, bet aš noriu sužinoti tai. Be to aš noriu, kad visas jo turtas būtų pervestas mano sūnui, kuriam šiemet sukanka 18-ka metų. Prašau, padėk man.

Ir tada tamsa išnyko.

-Geriausia! Ji man net jos vyro ar sūnaus vardo nepasakė! Ji mano, kad taip lengva surasti žmogų, kurio net nesu mačiusi?!- nepatenkinta nulipau nuo medžio. Pasisakau eiti, bet mano akį patraukė ne dažnai  pasitaikantis vaizdelis.

Vaikinas sedėjo atsirėmęs į medį, kuriame aš neseniai buvau, ir ramiai miegojo. Koks jo vardas? Kažkas iš 'F' raidės. Faustas, Ferinaldas, Fraunas... Tiek jau to. Nebepamenu jo vardo. Pažvelgiau į telefoną, pasitikslinti laiko. Iki pietų liko pusvalandis. Vaikinuko nutariau nežadinti. Nereikia man dar daugiau problemų. Šiuo metu man užtenka ir tos vaiduoklės nelemtos it tragiškos istorijos. Sukausi eiti į savo kambarį, bet staigiai apsiaukau.

-"Lile, ar gali įsitikinti ar jis tikrai miega?"- paklausiau merginos, o ji tik ir priėjo, tiknamesnis žodis priskrido, prie senio svečio ir padarė šį bei tą. Jums žinoti nebūtina, o aš juoko bombą tai tikrai.... Na žodžiu, dabar, kai įsitikinau, kad tai vaikinas tikrai miega, aš darkartą išsitraukiau telefoną ir nufotografavau tą mielą ir miegantį veidelį. Ir šįkart tikrai patraukiau link savo kambario ruoštis pietums, nes be abejonės tas senis kąnors bus sugalvojęs, kad mane nugrūstų į tą valgomąjį.