Karo Liusė Vex - Bet Ne Aš (Sustabdyta)

3

Oficialu

- Ar kažkas negerai? pakėliau akis į visus ir nusišypsojau netikra šypsena. Peržiūrėjus jų veidus. O ko jie tikėjosi?- Manėt, kad išsipuošiu?- paklausiau tiesiog senio.- O gal tikėjotės ko nors kito? Gal atsiprašymo? Ar pasisveikinimo? Iš manęs nieko nesulausit. Aš atėjau pavalgyti, nes kažkas pasakė, jei neateisiu, atims mano elektroniką. Jei malonėsit, prašau į mane nebežiūrėt ir valgyti, nes maistas atšals,- dar kartą nusišypsojau ir toliau valgiau.

„Man atrodo, kad kažkas čia negerai."- Lilė pati pirma prasitarė.

- "Ir pati tai suprantu, Lile. Manai, kad aš būčiau čia, jei senis nieko nebūtų sugalvojęs?" - kilstelėjau antakį ir valgiau toliau. Pavalgius atsistojau ir nuėjau prie liokajaus. Išsivedžiau jį į koridorių.

-Labai ačiū už skanų maistą ir atsiprašau, kad vos atvažiavus surikau. Neturėjau taip reaguoti, bet tas ... bet senelis tiesiog ... na aš su juo nesutariu, tai dar kartą atsiprašau. Dabar einu į savo kambarį.

"Šeimininke, kodėl tu su tuo liokajumi taip maloniai kalbėjai? Net su manimi taip maloniai nekalbi, nebent, tik kai geros nuotaikos esi, taip kalbi. O čia matai su juo taip pat draugiškai." manau mergina kiek supyko ant manęs. Atsidūsau ir įžengiau į kambarį.

-Lile, nejaugi tu pavydi mano dėmesio?- pažvelgiau į ją.- Tu su manimi jau dveji metai. Kodėl tu nekeliauji toliau? Kodėl tu vis vadini name šeimininke? Aš tavęs nuolatos prašau manęs taip nevadintum, bet tu vis savo. Gerai, aš su tuo susitaikiau. Tad ir tu turi susitaikyti su mano elgesiu.- Pasakiau ir nuėjau į vonios kambarį. Man reikia geros, šiltos vonios.

Į didelį 'baseiną' prisileidau karšto vandens, įberdama vandens putų. Nusirengiau ir panirau po vandeniu.

Dabar pagalvojus... man išėjus visi buvę prie stalo kalbėjo apie mane. Tikiuosi to vargšo liokajaus jie neužpuolė savo klausimus. O jei? Na dabar kiek gailiuosi, kad išsivedžiau jį. Bet man buvo gera matyti to senuko veidą, papuoštą šviesia šypsena.

-Panele, ponas nori su jumis pasikalbėti,- man atrodo, kad artimoje vietoje šis liokajus labai daug vaikščios.

-Nusimaudau ir pažiūrėsiu ar galiu nueiti,- tariau. Tikrai ten nenoriu eiti. Nenoriu sutikti jo veido ir ... arrghh. Man norisi namo, kur buvo tokia ramuma...

Visgi nuėjau pas senį. Ir vėl susitikau su visais vakarienės dalyviais. Radau vieną vietą kur atsisėsti.

-Manau, jums reikia susipažinti. Čia mano anūkė Karolina Liusinda Vex. Karolina čia ...- pagaliau po tylos prasitarė senis. Pirma jis rodo į suaugusiuosius.-... Vilija ir Bendžeminas Chavjer. Geri mano draugai.- Tai buvo rudų, iki pečių kirpimo plaukų ir ryškių rudų akių moteris bei žilstelėjusių už senį per pus jaunesnis vyras.- Ir jų sūnus Feliksas. Ateityje jūs dažnai susitiksite, tai norėtumėte, kad bendrautumėte,- nejaugi jis nori mane už jo ištekinti? Negana to, kad bendrauja su per pus jaunesniu už save vyru. Atsiprašau, draugauja. Tai dar nori man įpiršti šitą? Dar tetrūksta, kad pasakytų jog šie septyni yra mano broliai. -O šitie septyni jaunuoliai yra tavo broliai, Karolina,- nedaug trūko jog pradėčiau žvengti kaip pamišus. Na jis ir pavarė. - Lukas. rodo į raudonplaukį.

- Pikčius, - pataisiau jį.

Senis nieko nesupratęs tęsė toliau.

- Martynas,- ai tai čia tas tylintis blondinas.

- Tyliukas,- ir vėl aš pertraukiau senį.

- Andrius,- mostelėjo jis ranka į brunetą. Oi. Nejaugi tas?

- Nuoblodulis,- ir vėl pasakiau aš.

- Gabrielius,- na tiek vardas tiek pravardė iš vienodos raidės.

- Gedutis,- dabar jau išsišiepiau. Liko trys.

- Flinas,- norėjau atsistoti ir bakstelti į jo žandus. Nors jis ir nežiūri mano pusėn, bet matau, kaip žiba jo akys iš nekrantumo. O mašinoj, jis aiškiai rodė nepasitenkinimą.

- Vaiduoklius,- pasakiau ir visgi atsistojau.

-Karolina, nebandai nieko daryti...- grėsmingai perspėjo mane senis. Dar ko? Priėjau prie Vaiduokliaus ir tymptelėjau jam už žando. Tas staigiai atsisuko. O aš nuoširdžiai nusišypsojau.

-Tu per daug mielas. Negaliu susilaikyti, to nepadarius,- mačiau nustebusias vaikino akis. Atsisėdau į vietą.

-Urgh. Gerai,- atsiduso senis. - Laimis.

- Neeee,- nutęsiau.- Minkščius,- senis ir vėl pažvelgė į mane.

- Ir liko Deimantas,- na deimantui reikia laiko kol jis susidaro. Gal tiek ir logiška.

-Taip Laikius,- pažvelgiau į vaikiną rudais plaukais ir žaliomis akimis. Bent akys būtų mėlynos, o jos žalios. Ne Deimantas, o Smaragdas jam į vardus labiau tiktų.- Manau, mano brangūs broleliai, laikas čia tikrai neprailgs,- atsistojau,- Ponia ir pone Chavjer, buvo malonu susipažinti, o dabar einu,- pasisukau ir patraukiau link durų.

- Karolina, nieko nepamiršai?- senis mane sustabdė.

-Ak. Kaip galėjau užmiršti,- vaidinama, kad pamiršau, švelniai trinktelėjau į delnu per kaktą. Apsisukau.- Broliukai, labanaktis,- nusišypsojau ir išėjau.

-"Lile, ar ilgai dar ketini slėptis?"

" Šei ... Karolina, o man labanaktis palinkėsi?" nusišypsojau.

-Kaip tau nepalinkėsi saldžių sapnų? Tokia meilutė. Labanktis, Lile,- pavėliau jos plaukus. Šiąnakt bus ramu.