Karo Liusė Vex - Bet Ne Aš (Sustabdyta)

2

Įkyrus senis

-Panele Karolina Liusinda Vex, prašau,- pagyvenęs senukas atidarė duris, iššokdamas man prieš akis. Negaliu patikėti. Manęs jau seniai taip niekas nevadino. Tiesą sakant, man ne kartą teko keisti savo tapatybę. Ir priežasčių tam buvo daug. Gal kiek kalta ir mano durna galia. Bet nesu pratusi versti kaltės ant jos. Kartais ji visai naudinga.

Tačiau svarbiausia tai, kad Karolina Liusinda Vex mane paskutinį kartą vadino prieš... keletą metų? Tačiau ir tai neilgam. O kai pirmą kartą pasireiškė ši galia, tiksliau prieš devynerius metus, aš pabėgau iš šito kalėjimo, kurį kažkada vadinau namais.

O Lilę pažįstu jau dveji metai. Taigi, ji dar nežino mano tikrosios tapatybės.

Nepatikliai pažvelgiau į senuką. Tada į vaikinus. Iš jų veidų buvo matyti, kad jie sutrikę.

-Ar jūs bent ką nors žinot? - negalvodama ištariau šiuos žodžius garsiai, nelaukdama atsakymo. Mano veidas greičiausiai rėkte riko: "Ar jūs rimtai?!"

Išlipau iš limuzino. Lilė sekė man iš paskos. Tada išlipo ir vaikinai.

-Panele, jūsų senelis laukia jūsų,- žinot ... KAS PER VELNIAVA ČIA DAROSI??!! Gerai .... Nusiramink, Karo. Įkvėpk, iškvėpk. Kartojam. Ir kalbam.

-Kokio velnio tas senas krienas is manęs nori?- paklausiau liokajaus.- Nejaugi jis mano, kad tik dėl to, kad aš esu jo anūkė, jis gali mane visur tampyti?!- man atrodo, mano nervai neatlaikys. Neketinu būti čia įkalinta dar sykį. -Kur jis? Einu pas jį,- dar kartą pažvelgiau į liokajų.

-Panele, jis savo darbo kabinete,- tarė jis kiek pabalęs.

-Darbo kabinete? Ir dar sakai, kad jis manęs laukia? Tas...- pradėjau eiti.

"Šeimininke, tai tavo tikras vardas yra Karolina? Nesitikėjau." - kiek sarkastiškai tarė mergina.

-Lile, tiesiog šiek tiek patylėk,- pasakiau atsisukusi į ją.

-Ar jai viskas su proteliu gerai?- išgirdau kaip prasitaria vienas iš vaikinų. Mano nuotaika ir taip buvo sugadinta, o jis teiraujasi ar aš neišprotėjau?! Įkvėpiau. Mane tai tikrai pradeda erzinti. Atsisukau į juos. Matau raudonplaukį prieš save.

-Jei nieko nežinai, tai nesąmonių nekalbėk,- ramiai, šaltai bei grasinančiai pasakiau. Apsisukau ir patraukiau pas tą senį. Tegul jis man duoda normalų pasiteisinimą, kodėl mane čia atsitysė. Tarp kitko, minėjau, kad keičiau tapatybes ne šiaip sau. Tai viena iš svarbiausių priežąsčių buvo šitas įkyrus senis, kuris neduoda man ramiai gyventi.

Greitai pasiekiau tą darbo kabinetą ir atidariau dideles duris.

-Rėžk ko tu iš manęs nori,- pasakiau vos įėjusi į kambarį. Pastebėjau čia sėdint dar kelis žmones.

-Karolina! Kaip tu mane nustebinai savo aplankymu,- nustebinau? Tuoj pasirūpinsime, kad ta kvaila šypsena dingtų nuo tavo veido.

-Nustebinau? O aš maniau, kad tu per senas, kad būtum nustebintas. O gal tau nuostabą sukėlė tai, kad tu mane pagrobei ir per prievartą čia atvežei?

-KAROLINA LIUSINDA VEX! - pratrūko senis. Visada taip būna. Pavarčiau akis ir stebėjau jį bejausmiu veidu.- Bet prieš svečius mandagiau elkis.

-Oi. Dabar tu man sakai, kad aš kalta dėl savo žodžių. Žinok, man nusispjaut! Nejaugi manai, kad aš čia ilgai užsibūsiu? Žiūrėk, kad tie septyni, kailį sveiką išneštų, jei bandys mane sulaikyti, kad dingčiau iš šitos prakeiktos vietos!- man ir vėl darosi negera. Taip nutinka, kai per daug nervinuosi. „Kvaila organizmo reakcija".

**********

-"Lile, jei kas nors bandys įeiti į mano kambarį, daryk bet ką, kad jiems nepavyktų. Neketinu toleruoti to senio elgesio."- įsakiau mergaitei ir toji nieko nesakiusi dingo iš kambario, kuriame laikinai apsistojau.

-Na ką. O dabar prie įdomesnės veiklos,- pasakiau sau ir išsitraukiau iš stalčiaus savo planšetę. Prisijungiau prie stebėjimo sistemos. Dabar man atsivėrė visų: tiek namo, tiek lauko, kamerų vaizdas. Pasirinkau vieną, kurioje matėsi senis ir tie keli jo svečiai. Visgi ten vieno žmogaus trūko. Kur jis pradingti jau spėjo? Na tiek jau to.

-Bendžeminai, paprastai ji taip nesielgia. Mano anūkė kartais mėgsta pokštauti,- jau mačiau, kaip senis ieško dar kokių nors pasiteisinimų. Norėjau toliau stebėti šou, bet man sutrukdė beldimą į duris.

Nepatenkinta atsikėliau, tačiau durų atidaryti nenuėjau. Vietoj to jas užrakinau.

-Panele, vakarienė paruošta. Ponas nori, kad vakarieniautumėte kartu su juo. Ponas, taip pat liepė pasakyti, kad jei neateisite vakarieniauti, jis atims iš jūsų visus elektroninius prietaisus,- tas senis dar drįsta man grasinti? Hmtp. Mes dar pažiūrėsim...

Atrakinau duris ir išėjau iš kambario. Prieš mane stovėjo tas pat liokajus. Reikėtų jo atsiprašyti, kad rėkiau tą kartą prie mašinų. Mačiau, kad išgąsdinau jį tada. Tačiau ne dabar. Reikės palaukti tinkamesnės akimirkos.

********

Įžengus į valgomąjį mane pasitiko besišypsantis senis, septyni nieko nenumanantys vaikinai ir trys, kiek suprantu, senio svečiai.

Man buvo palikta vieta prie pat senio, jo dešinėje. Atsisėdau ir supratau, kai visi žvilgsniai buvo nukreipti į mane. Nežinau, kas jiems negerai, bet nekreipdama į juos dėmesio pradėjau valgyti. Tačiau tie žvilgsniai ir toliau sekė mane. Padėjau šakutę ant lėkštės ir įkvėpiau.

- Ar kažkas negerai?