Vilkų paslaptis

1 epizodas

Kai buvau maža, mėgau suptis sūpynėse. Vėjas švelniai vėdindavo mano veidą, o girgždantis sutrūnijusio medžio garsas mane ramindavo.
Prieš akis iškyla vaizdas: aš, dešimtmetė mergaitė, sėdžiu ant tylių sūpynių. Lauke tamsu, tik kieme švysčioja policijos ir greitosios žiburėliai. Iš miško, esančio šalia mano namų, išneša moters lavoną. Man neleidžia prieiti prie nejudančios mamos. Bet aš ir nenoriu. Stebiu krentantį sniegą. Didelės snaigės leidžiasi ir kloja pabalusią žemę. Nors lauke tvyro pirmasis šaltukas, man nešalta. Tik retkarčiais nusivalau nosį. Neverkiu, negaliu. Atrodo, kad mano ašaros užšalo. Prie manęs prieina tėtis ir apkabina. Jaučiu jo malonią šilumą. Žiūriu, į mirksinčias raudonas ir mėlynas šviesas, kurios atsispindi į snaiges. Tada išgirstu, kad tėtis man šnabžda: „Viskas bus gerai".

***

- Dorija, kelkis!

Pašokau iš lovos išgirdusi tėčio balsą. Jis suveikdavo lyg žadintuvas. Pabusdavau akimirksniu. Žvilgtelėjau į laikrodį. Jau buvo lygiai septinta.

Mudu su tėčiu vieni gyvename jau septynerius metus. Jis saugojo mane kiekvieną dieną vis primindamas, kad nesiartinčiau prie miško. Po mamos mirties vilkų medžioklė buvo suintensyvėjusi, bet galiausiai gyvūnų apsaugos organizacijos liepė tai nutraukti ir leisti patiems vilkams migruoti. Ar jie pasitraukė iš mūsų apylinkių - niekas taip ir nežinojo.

-Štai blyneliai.- Tėtis padėjo man prieš akis pusryčius.

-Mmmm,- uosčiau orą.- Kada šiandien grįši?

-Tikriausiai dešimtą vakaro.- Jo atsakymas nenustebino. Tuomet tėtis susikimšo į burną visą blyną.- Bet nesugalvok nieko kvailo. Jokio vėlyvo pasivaikščiojimo.

Linktelėjau žiūrėdama į jį. Supratau, kad tėtis rūpinasi manimi. Nors ir praėjo jau visa amžinybė nuo vilkų užpuolimo. Miestelis aprimo. Visi pamiršo, kas kadaise nutiko. Bet buvau susitaikiusi su perdėtu rūpinimusi ir bandžiau gyventi normalų gyvenimą iš naujo. Visgi migloti prisiminimai vis lįsdavo į galvą ir bandė mane įtraukti į bedugnę.

-Gerai, jau lekiu,- tarė tėtis, pasižiūrėjęs į sieninį laikrodį.

Netrukus jis išvažiavo į savo darbą, o aš turėjau skubėti į mokyklą. Iki jos buvo dvidešimties minučių kelias pėsčiomis. Kelias vedė per mišką, bet tėtis išleisdavo mane vieną tik todėl, kad būdavo šviesu. Tamsiąją paros dalį galiojo kitokios taisyklės.

Mokykloje mane pasitinka Geila. Vienintelė mano draugė. Mudvi pažįstamos nuo vaikystės, tačiau iš dalies buvome skirtingos. Aš visiškas ramybės įsikūnijimas, o ji lyg ugnis užpilta žibalo. Visgi tikriausiai kai tokį ilgą laiką būni su tuo žmogumi, pripranti prie visų skirtumų.

-Pas mus yra naujokų,- išpyškino ji spurdėdama iš nekantrumo.

- Naujokų?- nustebau.

Mūsų miestelis mažas, mokykla nedidelė, o atvykėlių beveik nėra. Tad kas gi norėtų atsikraustyti į tokį užkampį.

-Taip. Geras, ar ne?- Geila sukikeno. Čia buvo taip nuobodu, tad, rodos, naujokų atvykimas atnešė naujų paskalų vėjo.- Mergina vardu Osta, o vaikinai Braitas ir Eivenas.

-Kaip sužinojai jų vardus?- pasimetusi paklausiau. Neabejoju, kad vakar nebuvo jokių žinių apie naujokus, net apie tai, kad kažkas atsikėlė į mūsų miestelį.

-Oi tu, kvaišele,- Geila man kumštelėjo į petį.- Pro mano ausis ir akis niekas nepraslysta. Žiūrėk,- staiga sustingo draugė. Tada greitai pasisuko į mane.- Jis ateina. Eivenas. Pasakyk, kad jis eina link mūsų.

Geila išplėtusi akis laukė mano reakcijos. Suraukusi antakius nusukau akis į naujoką. Jis iš tiesų ėjo mūsų kryptimi ir galiausiai sustojo.

-Hm, labas,- vaikinas krenkštelėjo ir pasisveikino.- Gal padėsite? Niekaip nerandu istorijos kabineto.