Vilkų paslaptis

21 epizodas

-Išgirdau, kaip kažkas laužiasi vidun, tačiau kai nulipau žemyn ir patikrinau duris, pasirodo, jos buvo neužrakintos.

Įkvėpiau sudėdama rankas ant kelių. Sėdėjau Belsterio šerifo kabinete, šalia manęs buvo tėtis, o koridoriuje laukė Eivenas, kuris padėjo man surepetuoti kalbą.

-Kas nutiko toliau?- mandagiai paklausė apkūnus šerifas. Jis prisistatė kaip Džekinsas.

-Išėjau patikrinti į lauką, bet neatrodė, kad man gali kilti pavojus,- toliau pasakojau.- Buvo ramu, kol kažkas netikėtai užmovė man medžiaginį maišą ant galvos. Kai pagaliau galėjau matyti, jau buvau miške. Neatpažinau tos vietos, todėl gerokai klaidžiojau.

-Taigi jūs nematėte užpuoliko?- vėl paklausė Džekinsas. Jis kažką raizgaliojo savo užrašinėje, bet iš jo monotoniško balso ir tingaus žvilgsnio, galėjau spėti, kad ši byla bus greitai užversta ir sukišta giliai į stalčių.

-Ne,- papurčiau galvą.

-O galbūt galėtumėte nusakyti, ar tai buvo vyras, ar moteris?

Gūžtelėjau pečiais. Bandžiau prisiminti kokio filmo apie pagrobimą siužetą.

-Na, tai galėjo būti vyras, aukštesnis už mane,- primerkiau akis tarsi piešdama pagrobėjo paveikslą iš atminties.- Bet rankos buvo švelnios, taigi tai tikriausiai buvo moteris. Tiksliai negaliu pasakyti.

Pamačiau, kaip šerifas išpučia orą, o tada užverčia savo užrašinę ir pasideda į šoną.

-Viskas?- nustebęs paklausė mano tėtis.

Džekinsas atsistojo ruošdamasis paspausti jam ranką ir taip duodamas ženklą, kad esame laisvi.

-Pone Evansai, neturime jokių įrodymų, o jūsų dukra saugi ir sveika,- atsakė šerifas.- Taigi kol kas esame priversti sustabdyti šią bylą.

-Žinoma,- sumurmėjo tėtis nuslėpdamas nepasitenkinimą. Visgi jis paspaudė šerifui ranką ir praleido mane pirmesnę pro duris.

Pamatęs mane Eivenas atsistojo. Šyptelėjau pusę lūpų išduodama, kad viskas tvarkoje. Tada palaukiau savo tėvo. Kartu su juo priėjome prie Eiveno.

-Tikiuosi, kad tu žinai, kas čia vyksta,- gan šaltai tarė tėtis jam. Vaikinas žvilgtelėjo į mane, tuomet nukreipė žvilgsnį į jį.

-Dorija saugi su manimi, pone Evansai,- tvirtai patikinto Eivenas.

-Jau girdėjau tai,- mestelėjo mano tėtis ir nuėjo prie išėjimo.

Abu nulydėjome jį akimis.

-Jis piktas,- tarė Eivenas.- Kaltino mane, kai tu pradingai. Bet jis teisus. Man nereikėjo tavęs palikti.

-Ne, juk tarėmės, kad laikinai nesusitiksime,- pasakiau atsisukdama į jį. Tada atsidusau.- Nors tai vis tiek nepavyko. Nesuprantu, kodėl neprisimenu, kas mane pagrobė. Jeigu tai nebuvo Kanvas, kas gi daugiau gali naudotis haliucinogeninėmis žolelėmis. Juk jis navahas, vienintelis šamanas Belsteryje.

Eivenas pažvelgė į mane susirūpinusiu žvilgsniu.

-Viskas, pasirodo, daug sudėtingiau nei manėme,- paslaptingai pasakė jis.- Galbūt kažką praleidau, kai stebėjau Kanva. Gal jis nėra toks vienas.

Suspaudžiau lūpas nerimastingai susiraukdama. Man knietėjo pačiai išsiaiškinti, kas čia vyksta. Gali būti, kad pagrobėjas ar pagrobėjai buvo Kanvo žmonės. Jis juk jau tikrai žinojo, kas aš per viena. Tačiau kodėl tada mane paleido? Gal norėjo mane patikrinti. Žolelių smilkalai užgožė mano atmintį, bet suvokiau, kad tuo metu vyko kažkoks ritualas. Tik neaišku, ar jis buvo skirtas man, ar tik pasitaikė, kad jame atsidūriau.