Vilkų paslaptis

6 epizodas

/// Eivenas į namus grįžo pilnomis rankomis maisto. Vilkai išalksta greitai, todėl visada reikia pasiruošti.

-Tu tikrai ją pakvietei?- smalsiai paklausė Amilas, pasičiupęs traškučių pakelį.

-Taip, ir ką?- Eivenas išėmė iš maišo pašildomų kepsnių.

-Nieko,- įsiterpė Safilė.- Girdėjau bus teminis vakarėlis. Kaip judu apsirengsite?

Mergina paskutinioji prisijungusi prie Eiveno slaptos gaujos. Jai buvo penkiolika, tik prieš šešis mėnesius Dartas ją pavertė vilke, todėl ją vis dar kamavo košmariški virsmai. Tačiau ji nebuvo viena.

Eivenas irzliai atsiduso. Jis tikrai negalvojo apie vakarėlį, kaip apie pasilinksminimą.

-Gal Romeo ir Džiulijeta,- Amilas erzindamas juokėsi.

-Man reikėjo patekti į vakarėlį, nes žinau, kad Braitas kažką planuoja. Be to, turint Doriją šalia savęs bus paprasčiau ją apsaugoti.

-Gerai, gerai, saugotojau,- Amilas iškėlė rankas lyg gindamasis.- Bet kodėl tu gali eiti, o mes ne?

-Vakar išėjote ir surijote beveik visą kavinės maistą. Aš tiek pinigų neturiu...- piktai tarė Eivenas.

Amilas neva apgailestaudamas vyptelėjo. Jis praplėšė traškučių pakelį ir su niekuo nesidalindamas juos valgė. Vaikino mama buvo vilkė, tėvas žmogus. Jie norėjo, kad jis irgi toks liktų. Tačiau Dartas jį pagrobė ir trylikos pavertė vilku. Amilas po trejų metų sugebėjo pabėgti. Dar metus pragyveno miške, kol jį priglaudė žmonės. Visai neseniai Eivenui pasisekė surasti vaikiną, nes jis jau buvo nemažai prisiviręs košės. Amilui buvo sunku nuslėpti vilkiškąją pusę.

-Safile, neužmiršk, kad pirmadienį tau į mokyklą,- priminė Eivenas.

Mergina iš džiaugsmo linktelėjo galvą.

-Kodėl aš negaliu?- suniurnėjo Amilas.

-Galbūt kitais metais. Negaliu padirbti daugiau dokumentų. O Kodžo nebėra, kad jis galėtų būti visų jūsų dėde.

Tai pasakęs Eivenas pradėjo dalinti pašildomus kepsnius vilkams. Jie pasitikėjo vaikinu labiausiai už viską, o Eivenui svarbiausia buvo juos apsaugoti. ///

.

Tėtis sustojo prie durų atsisveikinti su manimi. Jo ir vėl laukė savaitgaliniai kursai. Nepasakojau jam nieko apie vakarėlį, todėl laukiau, kad jis greičiau išvažiuotų ir man nereikėtų aiškintis, kur važiuoju su Eivenu.

Padėjau jam prie kojų raudoną lagaminą, kuris jau tapo įprastas jo kelioninis bagažas.

-Parvežk lauktuvių,- šyptelėjau.

Tėtis linktelėjo nieko neįtardamas. Vos tik jis išėjo pro duris puoliau ruoštis. Liko vos pusvalandis atsiprausti, persirengti, pasidažyti ir susišukuoti plaukus.

Ir viską turėjau atlikti viena.

Buvau viena pati dideliame name, šalia tamsaus miško. Neturėjau mamos, kuri galėtų man padėti išsirinkti akių pieštuką, ar sesers ir brolio, kuris įlėktų į kambarį ir mane erzintų. Neturėjau šalia nei tokios geriausios draugės, kuri plepėtų nesustodama, kol aš išsišukuočiau plaukus.

Anksčiau to niekada neėmiau į galvą. Galbūt todėl ir mėgdavau būti viena, nesilankydavau vakarėliuose ir nešvęsdavau gimtadienių. Tačiau dabar pajutau, kad mane pradeda slėgti. Vis dažniau prisimenu mamą ir nenustoju galvoti apie vilkus, kurie ją nužudė. Negalėjau apsispręsti kieno aš pusėje. Medžiotojų ar vilkų.

Išgirdau įvažiuojant mašiną. Eivenas jau čia. Vilkėjau juodai baltai languotą suknelę iki kelių. Akis buvau pasidažiusi juodai. Apsivilkau storą tamsiai žalią striukę ir tada sustojau prie durų. Galėčiau užsirakinti ir jo neįleisti. Iš kur aš galiu žinoti, kad Eivenas nepavojingas. Gal jis mane tiesiog mausto?