Vilkų paslaptis

14 epizodas

Šiandien mano gimtadienis. Praėjo mėnuo po košmaro išgyvenimo. Vilko iltys paliko randus ant mano rankos amžiams. Ir prisiminimus, kurių šį kartą mano protas nepaslėpė.

Taip pat praėjo aštuoneri metai po mano mamos mirties.

Bandžiau ją prisiminti. Sėdėjau ant savo lovos ir spoksodama į vieną tašką mintyse piešiau savo motinos paveikslą. Tačiau niekaip negalėjau jo įsivaizduoti. Ar jos plaukai buvo tamsiai rudi, kaip mano, ar kiek šviesesni? O jos akys? Mėlynos lyg dangus ar mėlynos lyg šėlstanti jūra? Ir ar mano mama dažnai šypsojosi? Nepamenu jos šypsenos. Gal ji niekada nesišypsodavo?

Tikriausiai bijojau, kad amžiams pamiršiu, jog turėjau mamą. Po jos mirties dar nė karto neverkiau. Net su psichoterapeutės pagalba negalėjau išspausti ašarų. Gedėjau mamos, tačiau nemokėjau to parodyti. O bandydama ją prisiminti rizikavau praverti savyje emocijų plyšį.

Nejučia išgirdau, jog kažkas įvažiuoja į kiemą. Tėtis dar turėjo būti darbe, tad patikrinau žvilgtelėdama pro langą, koks nekviestas svečias sumanė mane aplankyti.

Iš raudonos nedidelės mašinos išlipo mano geriausia draugė Geila. Mergina skubiai lėkė prie durų ir nuspaudė skambutį net neatitraukdama piršto.

-Kas nutiko? Kur gaisras?- paklausiau pravėrusi duris.

Geila nieko nelaukusi patempė mane už rankos.

-Nėra laiko, greičiau varom,- išbėrė ji ir ketino tempti į mašiną, bet aš sustojau tarpduryje.

-Išprotėjai?- susiraukiau.- Kas vyksta?

Geila pavartė akis ir lėtai perbraukė savo ranka per veidą.

-Gal gali neklausinėti ir važiuoti su manimi? Dievaži, juk ne į mišką vežu.

Draugė pridėjo ranką prie klubo ir laukė, kol aš pasijudinsiu.

-Na, gerai,- sumurmėjau palikdama klausimus užnugaryje ir užrakinusi namo duris įsėdau į mašiną.

Oras šiandien buvo pasakiškas. Šilta, pavasario saulė kaitino odą. Belsterio klimatas buvo šiaurietiškas, tad tikra retenybė, kad mus aplankytų šiltas pavasaris, be jokio sniego. Tačiau šiandien buvo išimtis. Gaivus miško kvapas, rodos, sklandė po visą miestelį, žadindamas apniūkusius veidus ir nepatenkintas minas. Žmonės po truputį atsigavo pamiršę vilkų antpuolius.

Tačiau vilkai niekur nedingo. Mirus Dartui, jo vilkai išsimaišė po visus kampelius, kad tik nebūtų sugauti Eiveno. O Eivenas ramiai kūrė savo gaują. Prieš mėnesį jis išvyko ieškoti tokių pat pasimetusių jaunų vilkų, kaip kadaise buvo jis. Vaikinui rūpėjo jaunikliai. Be Darto buvo ir daugiau vilkų vadų, kurie paversdavo paauglius vilkais ir palikdavo vienus išgyventi visą mainymosi košmarą.

-Kodėl mes Eiveno namuose?- pakreipiau antakį žvelgdama į seną namą viduryje miško.

-Todėl, kad reikia,- mestelėjo Geila užgesinusi mašinos variklį.

Nesupratau, ko iš manęs norėjo Geila. Eiveno namuose vis tiek šiuo metu nebuvo. Jis buvo išvykęs į savo kelionę ir nežinia, kada turėjo grįžti. O su jo gauja nebendravau jau visą mėnesį. Nebent tik su Amilu, kuris pradėjo lankyti mokyklą. Net Osta ir Braitas nebuvo labai kalbūs su manimi. Man atrodydavo, kad jie manęs šalinasi ar tiesiog nekreipia dėmesio į mano egzistenciją. Jiems buvau svetima turint omenyje, jog esu tik žmogus. Ir dar ne bet koks. Juk aš buvau Užkrėstoji. Ta, kuri savo krauju galėjo pražudyti vilką.

Netrukus Geila įvedė mane į svetainę. Galiausiai supratau, kodėl čia atvykome. Šeši vilkai - Braitas, Osta, Amilas, Stokas, Merikas ir Flora - stovėjo prie stalo, ant kurio buvo tortas su viena žvakute.