Vilkų paslaptis

4 epizodas

Kai tik tėtis paleido mane prie mokyklos, sustojusi kieme dairiausi Eiveno, tačiau jo niekur nebuvo matyti. Tada pasisukau į stovėjimo aikštelę, kur šalia mašinos stovėjo Osta ir Braitas. Perbraukiau pirštais plaukus ir jau buvau pasiruošusi nueiti, tačiau Osta mane iškart pastebėjo. Jos žalios akys įsmigo tiesiai į mane. Akimirką įsivaizdavau ją pasiverčiant vilke ir puolant, bet ji tik nusišypsojo draugiška šypsena. Rodos, jie nežino, kad aš žinau, kas jie.

-Ieškai Eiveno?- paklausė mergina pakreipdama galvą.

Mano kuprinėje buvo vaikino striukė. Tačiau juk negalėjau jiems jos paduoti. Nežinau, kaip reikėtų paaiškinti, iš kur pas mane atsirado Eiveno drabužis.

-Ne, nesvarbu,- numykiau papurtydama galvą.

-Eivenas susirgo.

Ji veriamai žiūrėjo į mane tarsi laukdamas mano reakcijos, o Braitas nekreipė dėmesio.

-Gerai, tegu gydosi,- trumpai atsakiau ir nusisukusi tepiau slides.

Nebuvau garantuota, kad Osta ir Braitas buvo vakar prie mano namų. Jie gal ir siekė mane nužudyti, tačiau juk to nedarys mokykloje.

Tikriausiai pirmą kartą gyvenime nenorėjau, kad pamokos praeitų gretai. Nežinojau, kaip reikės grįžti namo. Tėtis negalėjo manęs paimti. Be to, nenorėjau būti namie, kur manęs galėjo ateiti vilkolakiai.

Laimei, Geila man parašė žinutę, kad ateičiau į stovėjimo aikštelę. Maniau, jog vėl Karlas galės mus parvežti, tačiau išvydau draugę stovinčią šalia savo mamos mašinos.

Pažiūrėjau į ją klausiamu žvilgsniu.

-Vakar išlaikiau egzaminą ir jau gavau vairuotojo pažymėjimą,- atsakė Geila ir rankos mostu parodė man sėsti į vidų.

-Tikrai? Kodėl iškart man nepranešei?- paklausiau sėsdamasi į vidų.

Žinojau, kad mergina lankė vairavimo kursus. Rodos, nemažai vienuoliktų žiemą sukako aštuoniolika, todėl skubėjo išsilaikyti teise. Belsteryje be mašinos sunku. Ypač žiemos metu.

-Norėjau tau padaryti staigmeną,- išsišiepė mergina užvesdama variklį.

Šypsodamasi pažiūrėjau į ją. Geila kažką rezgė. Ji visada buvo tarsi laimės kupinas padarėlis, bet galėdavau atskirti, kada ji ypatingai laiminga.

-Na, tai sakyk, ką sumanei.

-Pirmiausia į parduotuvę, o paskui,- Geila prisimerkė mąstydama,- pažiūrėsim.

Kilstelėjau antakius ir prisimerkusi pažvelgiau į ją. Rodos, ji buvo pasiruošusi siautėti.

-Šiandien penktadienis. Sutinki?- maldaujamai pažvelgė į mane.

-Gerai, gerai,- pavarčiau akis ir šyptelėjau.

Geila iš džiaugsmo sumosikavo rankomis ir suspaudė stipriai vairą. Tučtuojau prisisegiau saugos diržą.

Nebuvau pratusi prie šėliojimų, tačiau turėjome progą atšvęsti. Paprastai buvau lėta ir neaktyvi, o Geila visada spurdėdavo. Visgi mergina nepuolė į vakarėlius ir imdavo pavyzdį iš manęs. Nežinau kam turėjau dėkoti už tokią geriausią draugę.

Trumpam užsukome į mano namus. Pasiėmiau daugiau pinigų ir persidėjau daiktus į rankinę per petį. Geila norėjo kuo greičiau išvažiuoti, kad jos mama nepersigalvotų dėl mašinos.

Pagaliau įsukome į greitkelį, vedantį iš Belsterio. Miestelyje nebuvo daug veiklų. Veikė vienas boulingas, kavinė, kurioje galėjai sutikti klasiokų tėvus ir senelius, bei didelė parduotuvė, atstojanti prekybos centrą. Taigi jeigu norėdavome daugiau pramogų, lėkdavome į artimiausią miestą. Tai buvo vienintelė vieta, kur mane išleisdavo tėtis.