Blaškoma nežinios

Part 2

~Bet staiga dar bešokant mane kažkas stumtelėjo~

~ Pajaučiau smūgį į nugarą. Jausmas buvo toks, lyg močiutė iš visų jėgų muštų su savo tašę už tai, kad kažką pavogiau. Mano gėrimo likutis užtiško ant kažkokio vaikino maikės. O atsisukusi atgal pamačiau, kaip ta pati mergina, kuriai netyčia užlipau ant kojos juokėsi iš manęs. Supratau jog tai ji bus prisidėjusi prie šio įvykio. ~
Heil.: - Ei gražuole, žiūrėk ką darai!
Mer.: - O ką tu man padarysi?
~ Šį syk ji buvo ne viena, o su dviem draugėm~
Aš: - Koks skirtumas, buvo kas buvo!
~ Tada man kažkas bakstelėjo į petį. Atsisukau atgal. Ir pamačiau savo buvusį klasioką Rėjų. Jis buvo toks aukštas ir gražus.~
Rėjus (Rė.): - Atsiprašau, ar tai tu mane katik apipylei?
Aš: - Oi atleisk Rėjau.
Rė.: - Iš kur tu žinai mano vardą?
~Galvojau, jog jis apsimetinėja manęs nepažinodamas. ~
Aš: - Na jug pats sakei jį!
Rė.: - Na ne, jug katik uždaviau tik antrą klausimą!
Aš: - Tai tu manęs rimtai neatsimeni?
Rė.: - Kaip galiu atsimint, jei pirmą kartą matau?
Aš: - Na jug mokinaisi šio miestelio mokykloje ir baigei čia dvyliktą klasę prieš trejus metus. Taip?
Rė.: - Na taip. O tu manę persekioji, kad tai žinai?
Aš: - Pameni tokia apkūnia klasiokę Keite?
Rė.: - Šiek tiek... kodėl klausi?
Heil.: - Čia jug ji, Keitė -išrėkė Heilė.
Rė.: - O sveika Heile, tu visai nepasikeitei, net nepastebėjau tavęs!
~ Jis nusijuokė ir pasitaisė savo plaukus ~
Rė.: - Tai tu Keitė?
Aš: - Tikrai taip.
~ Nusijuokiau ~
Mer.: - Palaukit palaukit!
Rė.: - O kas tu tokia?
~ Tada ji pradėjo sukti savo garbanas dar labiau nei prieš tai ir tik šypsojosi. Na kadangi šiandien jau antrą kartą ji man bando nuotaiką sugadinti pasinaudojau proga.~
Aš: - Eiii gražuole, žinai, kad pasakos ne visada baigiasi laimingai?
~ Ji tik piktai nužvelgė mane. Rėjus dar kartą pakartojo klausimą ~
~ Ji sustojo sukusi savo garbanas, lėtai nuleido ranka ~
Mer.: - A a aš Merida. O kas tu toks?
Rė.: - Rėjus, jei dar nesupratai. Ko čia stovit?
Meri (dabar jau žinom vardą taigi bus Meri).: - Ji man užlipo ant bato ir net neatsprašė!
Aš: - Ką?
Meri.: - O varge, tau dar kartą pakartot? Tu gal kurčia?
Aš: - Rėjau, tikiuosi atsimeni jog tave netyčia apipyliau?
Rė.: - Kur čia pamirši!
Aš: - Ji mane pastūmė ir mano gėrimas išsipylė ant tavęs!
~ Šiek tiek visi patylėjome ~
Rė.: - Kodėl tu ją pastūmei?
Meri.: - Na aš jos nepastūmiau, tai mano draugės Perlos kaltė!
Perla(Per.): - Ne, žinai jau nusibodo, kad amžinai mane kaltini, visur, kai reik gelbėt savo kailį. Savo kaltę tiesiog suverti ant manęs!
Meri.: - Mieloji, ką tu kalbi?
Per.: - Sakau tai ką galvoju, man ši mergina patinka. Neturiu nieko prieš ją, tai kodėl turėčiau ją taip stipriai pastumti?
~ Perla rodė į mane ~
Per.: - Atsiprašau tavęs už ją!
~ Ji priėjusi pasakė tai man ~
Aš: - Viskas gerai, aš tiesiog nenoriu gadintis nuotaikos dėl tokių nesąmonių!
Rė.: - Na aš jau eisiu, nes mano maikė atrodo tikrai nekažką ir dar draugas bala žino kiek laiko dingęs!
- Atsiprašau, na aš galėčiau tau pasiūlyti savo tėčio maikę, nes tu tikriausiai čia tik į šventę atvykai?
Heil.: - Jokiu būdu!
Aš: - Kodėl?
Heil.: -Ehh nieko, žinau kad vistiek manęs neklausysi!
Rė.: - Na taip, kadangi tėvai išsikraustė tai čia nieko neturiu, bet grįžti galiu ir šitaip, manau jog jau laikas vykti į namus, be to dar valanda laiko kelionė, tai verčiau važiuosiu, tik prieš tai draugą surasiu!
Aš: - Na jau ne, turėsi proga užeit pas mane, brolis kaip tik namuose, o jūs gerai sutarėt, beto dėl visko kalta aš. Dabar jaučiuosi skolinga!
Rė.: - Na su tavo broliu susitikt norėčiau, po velnių, trejus metus jo nemačiau!
Aš: - Tai eime pas mane, tik Džeinę reik surasti!
Rė.: - O man, draugą!
Meri.: - Na jau ne! Aš galiu duot jam savo brolio madingų drabužių, netokių, kaip tavo tėvo skudurai!
Aš: - Ahh taip, tau ir mano brolio drabužiai dabar turėtų tikti! - pasakiau
Rė.: - Na gal nereikia!
Heil.: - Eime tik, nes ji tau ramybės neduos!
Aš: - O taip!
Rė.: - Bet, šiaip ar taip, negaliu pas tave eiti, vis dėl to atvykau čia su draugu!
Aš: - Na tai pasikviesk jį, jug neilgam!
Rė.: - Na jei tu ir jį priimi, tai gerai, tuoj paskambinsiu!
~ Aš taip pat nuėjau paskambinti. Skambinau sesei, bet ji neatsiliepė tada paskambinau Kailai, o ji pasakė jog Džeinė su ją prie batuto, bet namo dar nei viena nenorinti. Taigi palikau jas ramybėje ~
~ Po kelių minučių su mumis jau buvo ir Rėjaus draugas ~
Heil.: - Tu vis dar čia?- paklausė ji Meridos.
~ Ji meilei pasižiūrėjo į Rėjų ir tada piktai pasižiūrėjo į mane, Heile ir Perla. Kol galiausiai išėjo su savo kita drauge. Perla irgi kažkur pranyko, bet ne su Merida. Tas vaikinas buvo tamsoje, todėl neįmačiau jo veido.
Taigi visi nuėjome link mano namų.
~ Po maždaug dešimties minučių. Jau buvome pas mane ~
Heil.: - Rėjau dar pameni, kaip šiame paslaptingame sode sodinom šias rožės, kurios dabar turi šimtus žiedų?
Rė.: - Šitas sodinom?
Aš: - Tikrai taip!
Rė.: - Vau, jos begalo išsikerojusios.
~ Nei aš, nei Heilė apšviestame sodelyje nepastebėjome Rėjaus draugo veido, į jį net neatkreipėme dėmesio ~
Aš: - Na gal eime į vidų jau?
~ Įjungusi šviesa vos nenualpau ~