Dovana iš Meksikos

(ne)išvykimas

– E-I-S-TA DŽA-KST-A-I-TE prieikite prie informacijos stalelio, – pasigirdo per garsiakalbį.

Aistė suakmenėjo supratusi, kad kviečia ją. Anksčiau, oro uostuose būdama pagalvodavo, kad būtų visai šaunu išgirsti tokį kvietimą. Bet ne šį kartą. Jos laukė išsvajota kelionė, įspūdžiai, kitas gyvenimas! „O gal viskas gerai? Jiems gal tereikia kokio jos meniu pageidavimo ar parašo" – raminosi ji. Nepatogiai šyptelėjusi naujom draugėm ji nulėkė prie stalelio. Gustavas nusekė iš paskos. Jis jau trys metai šalia Aistės, nors tiksliau, dažniausiai už jos.

– Mis, atrodo jūs neturite JAV vizos. Be jos negalėsite skristi – neperskaitoma veido išraiška pranešė skrydžio palydovas, pusamžis akiniuotas airis.

– Ką? Aš neskrendu į JAV. Mano bilietas į Meksiką!

– Meksika jūsų galutinis tikslas, bet tranzito stotelė - JFK oro uostas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jums reikalinga tranzitinė viza,– toliau dėstė beveidis.

Jos širdis pradėjo karštligiškai daužytis, o galvoje ėmė suktis begalė klausimų. Galiausiai, kai jau nepatogu buvo prie to nelemto stalelio stovėti, sugalvojo paklausti:

– Tai gal galiu tą vizą čia kažkur nusipirkti?

Srydžio palydovas atsisuko į Aistę pirmą kartą ir dėbtelėjo tarsi į kvailę:

– Lietuvė, taip? Reikia kreiptis į savo ambasadą. Oro uoste jos nėra. Dabar galiu tik patarti pasikeisti bilietus į tiesioginį skrydį arba per kur jums vizos nereikia.

Šiai dienai jie aišku jokių tiesioginių nei kokių per kur kitur skrydžių neturėjo.

– Kas atsitiko?– paklausė Emer, Aistei ir Gustavui grįžus prie merginų.

Viską išgirdusios, airės susižvalgė, Emer patempė apatinę lūpą kaip vaikas.

– Bet tu pasikeisk bilietus kuo greičiau, ir atskrisk vėliau. Viskas bus gerai. Mes tavęs lauksim – pasakė ji ir apkabino Aistę atsisveikindama. Atokiau stovėjusi Kiara, dabar priėjo, tarsi bandė irgi apkabinti, bet Aistė pajuto tik trumpą, šaltą jos prisilietimą.

– Ate,– merginos pamojavo Gustavui ir išnyko už patikros vartų.

Aistė nuleidusi rankas taip pat apsisuko ir išsliūkino iš oro uosto.

Grįždami namo jie beveik nekalbėjo. Kelias netolimas - iš Šanono oro uosto iki Limeriko centro, kuriame Aistė su Gustavu gyveno pusantrų metų, tik dvidešimt minučių kelio. Ji žiūrėjo pro lange besikeičiantį Airijos kraštovaizdį, o mintyse sukosi šio ryto įvykiai. Liūdesys ir beviltiškumas perėjo į planą kaip savo tikslo pasiekti. Ramindama save, kad ne viskas dar prarasta, sugalvojo per savaitgalį internetu rasti naujus bilietus, pirmadienį iš pat ryto nulėkti į kelionių agentūrą, kurioje pirko bilietus, pasikeisti į tuos kuriuos ras ir artimiausiu laiku skristi į išsvajotąją Meksiką. Tai galėtų įvykti net kitą savaitę, Ilgiausiai po dešimties dienų. Nevalingai linksėjo galvą pati sau pritardama.

– O žinai, gal tai viskas ir į gerą, – tylą sudrumstė Gustavas.– Gal taip ir turėjo atsitikti? Kad tu neišvažiuotum į Meksiką ir liktum čia, su manim. Galėsi gi bet kur praktiką atlikti.

– Ne, nemanau. Tai ne koks likimas, o mano žioplumas, kad nepasidomėjau vizomis. Na, ir kelionių agentūros neapdairumas, aišku, kad manęs neperspėjo.

– Na, bet tai jau praeity. Suprantu, kad liūdna, bet pažiūrėk į gerąją pusę - visą semestrą tau nereikės į paskaitas ir galėsim daugiau laiko praleisti kartu.

– Ką tu kalbi? Aš vistiek skrisiu į Meksiką! Manęs ten laukia. Pirmadienį pasikeisiu bilietus ir tikiuos dar kitą savaitę jau būti ten.

– Bet, Aiste... – nusivylusį žvilgsnį nuo kelio į ją atsuko Gustavas.