Boružių delnai

Viešos skalbyklos beieškant

Dailų pavasario rytą kažkur Kauno senamiesty, pasimetus akmenimis išklotų gatvių galybėje, žingsniavo ji. Elegantiška žmogysta anglies spalvos banguojančiais it jūra plaukais. Ji atrodė kaip kažkas išlipęs is vintažinio žurnalo viršelio. sekama keliu smalsių žvilgsnių, panelė įsuko į maža kiemelį. Ten ją pasitiko kelios rajono katės bei viliojantis ką tik pražydusių gelių kvapas. Kieme stovejo namelis augalais nuklotomis sienomis. Jis nebuvo itin didelis, bet atrodė magiškai. Balkonas bene linko nuo gėlių, bei stogas raudonomis čerpėmis bylojo apie senuosius Kauno stogus. Mergina šyptelėjus dėl tokio paprasto, bet nepakartojamo pavasario grožio, žengė vidun ir nusiovusi savo batelius nieko nelaukdama užkaitė virdulį. Savo gležnomis rankomis trupindama vaistažoles ir arbatų lapus į savo puodelį, ji žvilgtelėjo pro langą ir išvydo nepažįstamąjį sukantį į jos kiemą. 'kas per žaltys?' - pamanė ji sau toliau ruošdama arbatą.

Puodeliu dar garuojančios arbatos nešina ji lėtai nužingsniavo prie durų kurias nedrąsiai pravėrusi išvydo jauną bernelį vešliais plaukais kurie dengė jo rudas akis bei strazdanom nusėtą veidą. Jis atrodė ne ką mažiai sutrikęs nei ji pati, bet po kelių sekundžių anas prabilo:
-Va tai tau ir rytas!
- Atsiprašau - pasimetusi išlemenlo mergina.
- Ar žinai kur galima rasti skalbyklą?
Vaikinas kalbėjo su ja it su sena pažįstama, nors nebuvo sunku pastebėti jo jaudulį.
-Nežinau, atleiskit.
-Čia kvepia pavasariu labiau nei mieste! Eik tu sau! - nusistebėjo jis. Aš Eliotas ir norėjau nunešti savo rūbus į skalbyklą, bet kažkaip pasimečiau.
-Keista nešti rūbus į skalbyklą tokiais laikais.
-Dažnai tai girdžiu, bet skalbimo mašinos gąsdina mane. Kai rūbus skalbiu ne vienas būna drąsiau. Ar gi tavęs negąsdina mintis jog tu esi vienam butuke su ūžiančiu žvėrimi kuris doroja tavo rūbus besisukančiame vandeny?
-Mhm.. aš Lota ir norėjau rytą pradėt su puodeliu arbatos kol nepažįstamasis neatsidūrė mano kieme ieškodamas kažkokio skalbėjų kulto.
Eliotas šyptėlėjo.
-Tu smagi. Matyt už tokį neplanuotą įsiveržimą lieku tau skolingas puodelį arbatos ir kompaniją.

Lota nebuvo linkusi į tokį spontaniškumą. Apskritai tai atrodė neįtikėtinai įtartina, bet beviltiškai romantikei kaip Lota kažko tokio tikrai reikėjo. Nepažįstamas dailus jaunuolis kviečiantis ją arbatos? 'juk taip ir buna senuose romcomuose' - pamanė sau ji

-Gerai :}
-Gerai, - Eliotas lėtu žingsniu žengė prie panelės tarpduryje ir švelniai priliesdamas jos rankas tarė: šiandien vakare kai nebūsiu nešinas visos savo spintos maiše ir neatrodysiu kaip tris paras nemiegojęs vien cigaretėm besimaitinantis pisbernis vėl pasirodysiu prie tavo lango.

Jis šytpelėjo ir apsisukęs ramiai nužingsniavo savo keliais.

Lota galėjo jausti ant jos rankų užsilikusį Elioto prisilietimą, šiluma kaip boružėlės kelis kartus perbėgo per jos rankas kol viena po kitos nuskrido nuo jos delnų įsiliedamos į dangišką alyvų žiedų ir mėtų kvapą tvyrantį jos kieme.

'jis bijo skalbimo mašinų, bet anaiptol tikrai simpatiškas' - pamanė sau ji žengdama vidun.

Lota neapibūdintų savęs kaip nerimtų vienos nakties romanų žmogaus, ji visą savo gyvenima tiesiog norėjo tilpti į žmogaus definiciją. Žmogaus kuris keliauja, augina augalus, nusitrina kulnus naujuose bateliuose, permiega su vaikinais ir merginom ieškodamas kažko kas užpildytų tą tuštumą. Ji norėjo būt gyva ir gyvent kiek galima labiau: piešti į savo užrašinę traukiniuose, gaminti makaronus, skaityti knygas, važinėti dviračiu bei eiti pasivaikščioti naktim. Ji nebenorėjo žinoti kas bus toliau, kad gyvent būtų kuo idomiau, todėl ji nusprendė kad vakaras su Eliotu bus jai tik į gerą.