Tuo metu Lota atidžiai apžiūrinėjo savo spintą. Visi jos rūbai buvo šiltų atspalvių, dažnas pasitaikydavo perdidelis, bet Lota nepriemė nei vieno kritikos, 'Tai tik rūbai'-šypsodamasi ranka numodavo ji į bet kokius komentarus. Delnu braukdama per pakabas ji užtiko senai nedėvėta megztinį su katinėliais. Jos veidas nušvito didžiausia laime! 'KATUKŲ MEGZTINIS, KAIP GALĖJAU JĮ PAMIRŠTI' - tarė Lota pati sau. Ji visad negailėjo pastangų gražiai aprangai sukomponuoti, jai tai net nebuvo sunkus darbas, Lotos mintyse ji tiesiog atmetinėjo ir parinkinėjo sau rūbus it popierinei lėlei. Šį kartą Popierinė Lotos lėlė jos mintyse buvo aprengta taip:
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Lota susimasčiusi pažiūrėjo į ant lovos prieš ją padėtus rūbus. Šortai ir megztinis su katėm žvelgė tiesiai į jos sielą lyg sakydami jai 'renkis mus! tik mus! mes laukėm taip ilgai kol mus dėvėsi!'.
Nu va tai tau, dabar su manim ir mano rūbai telepatiškai kalba, keistas reikalas - pagalvojo Lota. Ji atsisuko i šalia sėdinčią katę kuri stebėjo ją visą šį laiką, -Na ką, Kūzia, štai ir matai kaip prieš tavo akis pasiduodu megztinio ir šortų manipuliacijom, - mergina nusijuokė ir ėmė persirenginėti.
Po kelių žvilgsnių į veidrodį ji suprato, kad neturi ko gailėtis ir jog tai tikrai graži apranga neprognozuojamiems vakaro nuotykiams su dailiu nepažįstamuoju.
Didžiausias Lotos noras buvo atsikratyti kitų nuomonės baimės. Ji nenorėjo leisti kitiems įtakoti jos sprendimų susijusių su jos saviraiška, nes tai jai visą gyvenimą buvo labai svarbu. Gal jau supratote, bet žmogui gyvenančiam vienam su dviem katėm gėlėtam kiemely stovinčiam namuke, baimė apie kitų nuomonę niekuo nepraverčia.
