Boružių delnai

Haliucinacija ir Halogenas

Lota atsargiai pravėrė duris prie kurių jau stovėjo Eliotas. Jis buvo nešinas termosu ir keliom žibutėm. Jis pritūpė ir pakėlęs galvą į Lotą tarė:
-Vėl susitikom panele Lota, turiu pasakyt, kad atrodote nuostabiai, bei negaliu jums neįteikti šių gamtos atgimimą simbolizuojančių gelyčių :],
Jis ištiesė ranką su žibutėm.
Lotė išsišiepė iki ausų ir pritūpus prabilo:
-Ohoho dėkui labai! Malonu ir vėl jus rasti mano kieme :D ,
Ji atsargiai pačiupo gėles ir kaip mat susikaišiojo jas i savo garbanėles. Jie abu atsistojo ir sekundėlę tylos praleido tiesiog šypsodamiesi vienas kitam.
-Na ką gi, eime, aš pasiemiau termosą arbatos, mano planas yra parodyt tau labai gražią vietelę kurioje galėsim ja pasimėgauti, - pasakė Eliotas ir nesulaukęs atsakymo lėtai pasuko išėjimo iš kiemo link.
Mergina tučtuojaus jį pasivyjo ir jiedu nužingsniavo Kauno senamiesčiu.
Eliotas jautėsi it sapne, jis irgi svajojo apie tą stebuklingą naktį kupiną nuotykių, bet taip pat jis norėjo kad Lota jaustūsi saugiai ir praleistų laiką gerai su juo.

-Šiandien sapnavau žąsiną,- prakalbo Lota.
-Geras! Mano senelis palangoj augina storą Žasiną vardu Martynas Gagarinas!
-Viešpatie! Tai juk genialus vardas žasinui, - nusijuokė Lota.
-Atvykome, nusišypsojo Eliotas ir pirštu mostelėjo į apleistą Britanikos viešbutį, -Lipkim iki pačio viršaus, matysis visas miestas, - pasiūlė jis.
Lota linksmai linktelėjo galva.
-Kol lipsim galim vardinti žodžius iš tos pačios raidės!, tarė ji. Eliotas nieko nelaukdamas atšovė:
-H! Tu pradedi!
-Hiena!
-Higiena!
-Hamletas!
-Hamakas!
-H.. Hašišas!
Abudu nusikvatojo ir toliau senais laiptais belipant bandė pasiekti stogą.
-Hipopotamas!
-Haliucinacija!
-Halogenas!
-Haliucinogeniniai grybai!
-Helioterapija!
Abu besimėtydami žodžiais net nepastebėjo kaip atsidūrė pačioje viršūnėje.
-Ohoho išties regiu visą mietsą, nusistebėjo Lota
-Kaip ir žadėjau :)

Jiedu prisėdo ant stogo. Lota išsitraukė senovinę pypkutę ir pradėjo dūminti.
-Wooow prašmatniai taip!, pakomentavo vaikinas.
Lotė nusišypsojusi ištiesė Eliotui pypkę. Jis itraukė kelis dūmus ir kaip mat gražino ją atgal. Jis atkimšo termosą ir į jo tamsiai žalią dangtelį įpylė Lotai arbatos.
Ji padėkojo ir iškart siurbtelėjo gurkšnelį.
-Aš nežinau daug apie tave, ar galėtum apibūdint save taip kaip tave apibūdintų tavo autobiografijos ištrauka?, smalsavo Eliotas.
-Devyniolikmetė gyvenanti su dviem katėm, dirba vaikiškų knygų iliustratore, bei kartais iš gyvenimo nori perdaug-, Eliotas ją pertraukė,
-Perdaug?! Tai tavo gyvenimas ir tikėtis iš jo gali ko tik nori! Kol tavo ketinimai geri jų nebus perdaug ir tu pati gali kurti geresnį pasaulį kuriam nori gyventi!
-Ak! Matai dažnai aš noriu kažko kas ateitų iš kitų žmonių iniciatyvos. Aš trokštu laisvės ir nuotykių, bent kažkiek spontaniškumo, gaivaus vėjo, nepramintų kelių, kelionių nameliais ant ratų, spalvų, jūros..., Lota atrodė užsisvajojusi. Eliotas atsargiai paėmė jos ranką ir tarė,
-Dabar tu sėdi ant aukščiausio stogo kurį galėjau rasti arti tavo namų, nepaisant to, tu su pirmą kart gyvenime sutiktu čiūveliu - manim, nusijuokė jis, - tu gurkšnoji dar šiltą arbatą ir rūkai gražiausią pypkę kurią mačiau gyvenime, beje pasikartosiu, bet atrodai fantastiškai, kai pamačiau tave šįryt pirma mano mintis buvo 'fėja!'...
Lote nusišypsojo atgal tvirtai laikydama Elioto ranką.
-Na ką jau dėkui dėkui!, Atsakė ji ir padėjus pypkę ant žemės iš plaukų išsiėmė vieną žibutę. Ji atsargiai priliete švelnius elioto plaukus ir įtaisė jam gėlytę už ausies.
Pasikartojo ta sekundėlė, kai viskas aplink sustojo ir jiem abiem buvo privalu šią akimirką praleisti guviai besišypsant vienas kitam.
Netrukus Jis prabilo ir vėl:
-Na o apie mane... Man dvidešimt ir mane žavi žmonės. Taip tikrai taip, žmonės! Tokie sudėtingi bet tuo pačiu paprasti. Keista juk, bet visvien įdomu. Aš dar gaminu nuostabius omletus ir studijuoju psichologiją.
-Oho, pakėlus antakius nusistebėjo Lota, - aš tik norėjau pridurti, tarė ji, - Ačiū tau.
-Dėl ko?, šelmiškai šyptėlėjo Eliotas.
-Na žinai, dėl to, kad pasimetei nerasdamas skalbyklos ir nebijojai manęs ir dabar mes čia ir... tai geras jausmas.
-Ačiū ir tau, kad sutikai susimatyt. Turiu tau klausimą.
-Aha?
-Ar tai pasimatymas?, kukliai nusijuokė jis.
-Tikiuosi ;)
Eliotas lėtai ranka apkabino Lotą per juosmenį.
Tos šypsojimosi viens kitam sekundėlės vis ilgėjo karts nuo karto pertraukiamos pokalbių. Staiga jiedu suprato, kad tom sekundėm nebuvo lemta baigtis. Jie dalinosi kažkuo. Kažkuo tokiu šiltu. 'Ar taip atrodo romantika?'- galvojo Lota, kol Eliotas bandė arbata numalšinti pilve besipliekiantį drugelių pulką.