Boružių delnai

Pianisto pirštai

Eliotas keliavo namo. Paprastai jis vaikščiodavo ramiai ir gan lėtai, bet šį kartą jis vos ne pasišokinėdamas pasiekė savo buto durų slenkstį. Jis daug negalvodavo, bent jau apie save. šiandien pamatęs Lotą jis tiesiog nuoširdžiai norėjo sužinot daugiau. Jo akyse ji buvo kaip paslaptinga fėja vidury miesto, užburtam kiemely. Eliotas nežinojo ko tikėtis nes jam pačiam nebuvo aišku į kokį susitikimą jis pakvietę pirmą kart gyvenime sutiktą panelę, bet žinojo, kad privalo jai padaryt gerą pirmą įspūdį. Jis atsistojo prieš savo vonios veidrodį ir susiušlapinęs rankas jomis pradėjo kedenti savo vešlius plaukus. Pakankamai juos susitaršęs jis kreivai nužvelgė savo atspindį kiek purviname veidrodyje. Pasiknisęs stalčiuje jis rado sudžiuvusį juodą akių pieštuką kuriuo lengvai apsivedė savo rudas akis.
Akimis tyrinėdamas visus namų kampelius, jo žvilgsnis užkliuvo už kelių dailių žiedų kuriuos jis nedelsiant užsimaukšlino ant pirštų. Eliotas apžiūrėjo savo rankas. Visą gyvenimą jam neretas kartojo, kad anas neva turys 'pianisto pirštus', dažniausiai jis atsakydavo 'taip, Bethoveną žinot? taigi aš jo pirštus nukapojau ir įsidėjau į šaldiklį, stovi dar ten, dėl to ir turiu.' Ne visi suprasdavo tokį savotišką Elioto humorą, bet tai jam menkai rūpėjo. Tokį savo atsakymą prisiminus Elioto veidą papuošė šelmiška šypsena, bet nei akimirkai nepraėjus jis vėl ėmė ieškot daiktų kuriuos galėtų pasiimti į susitikimą su Lota, tai dabar jam buvo svarbiau už visus pianistus su savo pirštais.