Eliotas atrodė toks paslaptingas, jis nepaliko nei savo numerio nei jokio kontakto, iš kur man žinot jog jis išvis ateis? - Lotos galvoje knibždėjo neramios mintys, - kas jei jis taip ir nepasirodys?
Ji vargiai tebeprisiminė jo šiltus delnus kurie vienu prisilietimu į jos saują perdavė daug nematomų boružėlių, kurios per kelias sekundes spėjo apropoti kiekvieną jos rankų kampelį.
Lota sedėjo prieš savo langą su melisų arbatos puodeliu rankoje. Laikrodis rodė 19.45. Ant jos kelių įsitaisius murkė jos katė vardu Nafania kol Kūzia ramiai tupėjo ant palangės.
Kiekvienas mažytis garselis pasiekęs Lotos ausis iškart it pažadindavo ją ir jos žvilgsnis žaibo greičiu kaip smiginio strelytė besdavo į langą.
Sunku laukti, kai nežinai ko lauki. Ar tai bus dar vienas nuobodus pasimatymas su nejaukiais pokalbiais visad prasidedančiais 'Uhh tai ar turi sesę ar brolį?'. Lotai buvo iki gyvo kaulo nusibodę tokie sausi bereikšmiai pokalbiai, ji norėjo su kažkuo diskutuot visas sąmokslo teorijas, ieškot gyvenimo prasmės, aptart geras knygas ir švelniai ginčytis apie geriausias arbatas. Jai reikėjo kažko kam būtų išties įdomu sužinot dalykų apie ją, kažko kas klausytų, o ne lauktų savo eilės kalbėti. Dalis Lotos buvo labai skeptiška apie šį susitikimą, bet joje dar buvo mažytė kruopelė vilties sakanti, kad galbūt tai ta ilgai laukta naktis apie kurią žmonės kuria eilėraščius. Galbūt tai ta šilta pavasario naktis ir dangus blizgės žvaigždžių išmargintais raštais, galbūt su Elioto pagalba ji pajaus kažką ko nejautė metų metus ir nutiks kažkas magiško. Visom šiom mintim beplaukiant jos galvoje pro langą ji išvydo besišypsantį (dar ne taip gerai) pažįstamą veidą.
'jis atėjo :>!' - pagalvojo nudžiugusi Lota ir pamojavo jam pro langą.
YOU ARE READING
Boružių delnai
Romancesūdytos karamelės skonio romantika apie jaunus žmones ieškančius prasmės, savęs ir kartais viešų skalbyklų
