Nebaigtas romanas

2.

Kajus

Sėdėjau fotelyje su skardine alaus ir žiūrėjau futbolo varžybas. Per daug nesidomėjau šiuo sportu, bet neradęs nieko įdomesnio apsistojau ties tuo. Grupė suaugusių vyrų lakstė paskui kamuolį Ir kas gi to nesugebėtų? Gurkštelėjau gerą gurkšnį ir ištempiau kojas.

Į svetainę įplaukė Monika su besispardančia būtybe rankose.

- Štai, pabūk pavyzdingas dėdė ir pažaisk su dukterėčia.

Vietoj alaus skardinės mano rankose greit atsirado mažas, rožinis ir spurdantis padarėlis. Išsigandęs išplėčiau akis ir sustingau bijodamas net pajudėti. Aš ir kūdikis. Nežinojau ar tai gera mintis.

- E, Mon, nepalik manęs su ja, - pasakiau išsigandęs.

- Ką? – paėmė mano tuščią skardinę ir buvo beišeinanti, trumpam stabtelėjo, - esi čia jau dvi dienas, metas jums susipažinti artimiau, be to, pažiūrėk kaip ji tave mėgsta, - nusijuokė.

Žvilgtelėjau į rankose spurdančią Agatą. Ji laiminga pūtė seilių burbulus ir stengėsi nusigriebti mano bliuzono raištelius. Lėtai nuleidau ją ant kelių, bet vis dar laikiau tvirtai, kad ši nesugalvotų išsprūsti. Nelabai mėgau kūdikius, nes šie buvo maži besisnarglėjantys rėksniai, jų galvos būdavo keistos formos, akys didelės ir spoksodavo į tave beveik nemirksėdami. Tačiau pripažinau, kad ši mažylė buvo graži, ji buvo maža ir putlutė, bet nebuvo panaši į ateivį. Tomas su Monika tikrai gerai pasistengė sukurdami šį stebuklą.

Leidau jai pačiupti vieną raištelį ir Agata sukrykštė su tokiu dideliu pasitenkinimu, jog net ausyse suspengė.

- O tu tikrai triukšmingas pipiras ar ne? - paklausiau, o ji mestelėjo man vieną savo kerinčią šypseną, - vaje, tu jau dabar stengiesi pasinaudoti visomis gudrybėmis, bus vaikinam vargo kai tu paaugsi...

Nepastebėjau kaip pradėjau burkuoti ta kūdikių kalba, sukiojau mažylę rankose, o ši patenkinta makalavo kojomis. Neįtikėtina kaip ji greitai paaugo, mačiau kai ji buvo ką tik gimusi, o dabar jau spurdėjo kaip tikras propeleris. Vos jai gimus mažylė sunkiai sirgo, daktarai teikė mažai vilčių, jog ji išgyvens, būtent dėl to jos krikštynos buvo surengtos taip greitai ir aš tapau jos krikštatėviu. O dabar Agata buvo kuo sveikiausias kūdikis.

- Linksminatės? - išgirdau brolio balsą.

Aukštas tamsiaplaukis įžingsniavo į kambarį nešinas lėkšte užkandžių, kurią padėjo ant stalo, įsitaisė ant sofos ir pasiėmė skardinę alaus. Mirktelėjo savo mažajai ir ji dar stipriau išreiškė savo džiaugsmą.

- Manau Kajui pats metas pagalvoti apie susitupėjimą ir vaikučių gamybą, - tarstelėjo pro šalį praeidama Mona, įsitaisė šalia Tomo su arbatos puodeliu ir akivaizdžiai nė vienas iš jų neketino pasiimti savo brangaus vaiko.

- Ką? Ne, aš dar per jaunas tokiems pipirams, - nutęsiau sukinėdamas Agatą ant kelio, nuo jos dviejų dantų šypsenos ir pačiam norėjosi šypsotis.

- Kodėl? Kai Tomas buvo tavo amžiaus jau man pasipiršo.

- Tomas yra Tomas, jis visada norėjo vedybinio gyvenimo.... Agata, tavo mama išprotėjo, - pasakiau kūdikiui, - ji nori, kad prisidaryčiau tokių pat pipirų kaip tu.

Agata nelabai tiksliai suplojo putliais delniukais ir vos gavusi progą nusičiupo abiem rankom už mano bliuzono skvernų.

- Beje, rytoj iš ryto turėsi mus su Agata nuvežti į polikliniką, nes Tomas dirba, - pasakė Monika, - o poryt vakare turėsi padirbėti aukle ir nuo penktos pabūti su ja, kol mes su Tomu ilsėsimės nuo buvimo tėvais.