Nebaigtas romanas

3.

Megė

Neramiai žvilgčiojau į laikrodį, kai ėmė artėti mano darbo pabaiga. Mane buvo užvaldę dvejopi jausmai, tuo pačiu metu ir bijojau, ir laukiau. Norėjau pamatyti Kajų ir nieko sau dėl to negalėjau padaryti, bet tuo pačiu žinojau kokį poveikį jis man daro ir abejojau savim ar ilgai įstengčiau taip atsilaikyti.

Galbūt jei jam nusileisiu ir kelis kartus sutiksiu susitikti jis galiausiai praras susidomėjimą ir paliks mane ramybėje. Tačiau nenorom iš karto iškilo klausimas ar aš tikrai to noriu... Tolimame širdies kamputyje aš džiaugiausi, kad Kajus net išvydęs mane tokią, kokia esu iš tiesų, rodė man savo dėmesį ir reiškė norą susitikti. Tačiau greitai ironiškai šyptelėjau mintyse, turbūt jam velniškai patiko tas drauge praleistas laikas...

Vilkindama laiką išėjau su paskutinėmis bendradarbėmis. Vos išėjusi pro duris pamačiau ant suoliuko sėdintį Kajų ir linksmai kalbinantį mergytę sėdinčią sportiniame vežime. Nusičiupusi jo pirštą ganėtinai smarkiai timptelėjo ir nusijuokė. Prieš mano valią širdį užliejo keista šiluma, tiesiog buvo neįmanoma atsispirti šiam vaizdui. Lėtai prižingsniavau prie jų.

- Labas, - pasisveikinau.

Kajus akimirksniu žvilgtelėjo ir nusišypsojo. Mergyte pasekdama jo pavyzdžiu taip pat užvertė galvą ir suburbuliavusi nusijuokė.

- Sveika. Susipažink su mažąja Agata, ji nekantraudama laukė šio susitikimo, - pristatė Kajus rimtu tonu.

- Labas, - pasakiau mergytei ir neatsispyrusi perbraukiau ranka švelnius rusvus jos plaukus.

Ji atrodė kaip tikras angelėlis. Regis viskas ją džiugino, tiek praeinantys žmonės, tiek šalia purpsintys balandžiai. Kajus stojo už vežimo vairo ir ėmė iš lėto stumti taku.

- Ką pasakysi jei pasiimsime kavos išsinešimui ir trauksim link parko?

Pritariau. Nusprendžiau, kad gal ir nebus taip blogai kaip įsivaizdavau. Kajus atrodė atsipalaidavęs ir lengvai kalbėjo apie įvairiausius dalykus nepastebimai įtraukdamas ir mane. Iki šiol kamavęs jaudulys greitai kažkur išgaravo ir pradėjau mėgautis pasivaikščiojimu.

- Turiu pripažinti, kad tu puikiai su ja susitvarkai, - pasakiau kai sėdėjome ant suoliuko, neskubėdama gurkšnojau kavą, o Kajus ant kelio supo Agatą.

- O ką manei? Jog spoksosiu paklaikęs net bijodamas prisiliesti prie vaiko? – nusijuokė.

- Kažkas panašaus...

- Na, pradžioje, kai sužinojau apie man pavestą užduotį, tai maniau, jog panašiai ir bus, tačiau šis pipiras man visai patinka. Ji per daug netriukšmauja, atrodo gražiai ir, regis, mane mėgsta. Niekada dar neteko būti aukle, bet tavęs prižiūrimas turėčiau susitvarkyti.

Klausiamai išlenkiau antakį.

- O iš kur tu žinai, jog maži vaikai man nėra koks nors nesuprantamas siaubas? - pasidomėjau, - Juk galėčiau vos jai pravirkus lėkti nuo jos kuo toliau.

- Ne, - tvirtai pasakė, - tikrai neprimeni tokios, be to, jei tikrai taip baidytumeisi vaikų juk nesielgtum su ja taip, kaip elgiesi dabar. Tau patinka šie maži besiburbuliuojantys padarėliai, - pareiškė nusišypsodamas.

- Hmm, nepasakyčiau, kad esu viena iš tų fanatikių, kurios negali atplėšti akių nuo vaikų, - šyptelėjau, - kartais prižiūrėdavau kaimynės vaikus, tad esu pripratusi prie jų, o Agatai tikrai neįstengtų atsispirti niekas.

- Girdėjai, maže, esi kerintis vaikas, - Kajus bakstelėjo mergytei pirštu į nosytę, - esi tikras gražių merginų magnetas, nes jos negali tau atsispirti.