Tik šį kartą

18 Skyrius

- Kas ten buvo? - Paklausė manęs draugė. - Kaip Neitas viską sužinojo?

- Jis užtiko mane Trevoro glėbyje, kai šis prašė manęs nepasiduoti dėl mudviejų.

Simona atsiduso. Jos veide išvydau ir džiaugsmą ir nerimą.

- Ką tu jam atsakei?

- Pasakiau, kad aš negaliu... - ji išpūtė akis.

- Palauk, - ji pamojo ranka. - Tu pasakei, kad negali? Tu, kuri dėl jo taip svaigai, pasakei kad negali?

Nesumojau ką atsakyti draugei. Ji buvo teisi, aš negalėčiau ir toliau būti, ypač kai visko tiek daug įvyko, kai Trevoro jausmai man tokie patys.

- Sara, - ji švelniai paėmusi mane už pečių, privertė pakelti į ją akis. - Tu tiek ilgai laukei ir net nemanei, jog jis jaučia tą patį, kodėl net nenori pabandyti? Kodėl nenori judviem suteikti galimybės? Dėl Neito?

- O kas jei mums nepavyks? Kas jei tai tik laikina?? - jutau kaip mano širdis daužosi.

- Jei nepabandysit niekada nesužinosit..

- Bet Neitas man niekada neatleis, jis neleis mums būti kartu. - vis bandžiau rasti būdą kaip nukreipti šią temą, bet draugė man neleido baigti, numodama ranka.

- Ar galiu? - pro durų tarpą, galvą įkišo Neitas, jis atrodė kur kas ramesnis.

- Jei ant jos žadi šaukti ar pamokslauti - ne, - už mane atskė Simona, susidėdama rankas ant krūtinės.

- Viskas gerai, - švelniai palietusi draugės nugarą, linktelėjau broliui.

- Ačiū, - jis švelniai nusišypsojo. Vos Sima išėjo, brolis atsisėdo šalia manęs. - Atleisk, - jis tyliai taręs, nusuko žvilgsnį nuo manęs. - Man nederėjo šitaip, elgiausi kaip koks niekšas. 

- Na tikrai, nebuvo pyragai, - atsakiau kumštelėdama Neitą. - Bet tu tikrai persistengei, - jau atsakiau rimčiau. 

- Trevoras neturėjo taip su tavimi pasielgti, pirma jis turėjo tave pakviesti į pasimatymą.

- Mes esam tokie artimi, jog mums nereikia pasimatymų, Man nereikia pasimatymų, tol kol jo jausmai man yra tikri.

- Jis tvirtina, jog jie patys tikriausi ir jo kėtinimai yra patys rimčiausi.

- Tada man to gana, aš nesitikiu nieko rimto, - atsakiau šiek tiek tvirčiau. - Man to užtenka.