Tik šį kartą

10 Skyrius

Viešpatie, kas darosi? Kodėl Bredas taip elgėsi, kas jam pasidarė, jis norėjo mane pabučiuoti per prievartą. Jis juk ne toks, jis mielas, ramus vaikinas, kuris niekada kitam nepadarytų nieko per prievartą...

Mano mintys lakstė lyg patraukusios, o širdis daužėsi lyg pasiutusi.

Atsidariusi skenkančias duris, išėjau į balkoną, kur mane pasitiko vėsaus vėjo gūsis. Vaizdas kurį mačiau priešais save buvo nepakartojamas: besileidžianti saulė įrėmino sniegu apklotas kalnų viršūnes. Dangus nusidažęs rausvai oranžine spalva ramino tiek mano širdį tiek mintis.

- Sara,- išgirdau tylų Trevoro balsą ir mano širdis vėl pradėjo plakti greičiau. Tiek tos ir ramybės. - Ar tau viskas gerai? - jo balse išgirdau nerimo gaidelę.

Nežinojau ką jam atsakyti, nes galvoje sukosi įvairios mintys: Ne, nes esu tave įsimylėjusi nuo pat šešiolikos? Ne, nes tavo ankstesni prisilietimai išmušo mane iš vėžių? Ne, nes kiekvieną kartą tau prisiartinus mano širdis akimirką nustoja plakusi?

- O kaip turėčiau jaustis? - Mano klausimas išsprūdo anksčiau nei galėjau pati susivokti. Trejas priėjo arčiau manęs ir atsistojo man iš šono. Šioje saulėlydžio šviesoje jis atrodė kaip angelas. Tobulas kūrinys. Jam padėjus ranką ant tūrėklo jo mažasis pirštas prisilietė prie manojo ir mano kūną užliejo šiluma.

- Bredas suprato, kad negerai padarė. - Jo tonas paliko atšiaurus.

- Kodėl?

- Kas kodėl? - dabar jis stebėjo mane.

- Kodėl tu taip elgeisi ir kalbėjai su manimi anksčiau? - atsisukau pilnu kūnu į jį. - Prieš ateinant Simonai.

- Juk mes visada taip elgiamės, - mačiau kaip ir vėl jo kvėpavimas padažnėjo.

- Bet ne ant tiek "taip", - nusisukau nuo jo ir nuėjau į miegamaji. Netrukus jis atėjo ir atsisėdo ant lovos. Jo rudos akys tiesiog skverbėsi į mane, jo lūpose pamažėle pradėjo žaisti jo šelmiška šypsenėlė, kuri visada veda mane iš proto.

- O kaip? - man atsistojus prie komodos, mus skyrė vos rankos ilgio atstumas.

- Kitaip, - atsakiau nurydama susikaupusį gumulą. Mano širdis ir vėl eilinį kartą pradėjo plakti greičiau.

Stebėjau vaikiną, kuris atsipalaidavęsgulėjo ant mano lovos. Pusnuogis! Man nespėjus sureaguoti, jis pagriebė mane už rankos ir parsivertė ant lovos. Kai mūsų nuogos odos lopinėliai, vėl pajutau tą pačią kaitrą užliejusią mano kūną.

- Juk mes ir anksčiau gulėdavome toje pačioje lovoje, - jis tyliai šnabždėjo. - Ir migodavome po ta pačia kaldra, - Trevoras apsivertė ant šono ir pasirėmė galvą ranka ir prisilenkė prie manęs. Jo karštas kvėpavimas kuteno mano kaklą.

- Bet dabar tai nebėra taip pat, - nurijau seiles ir prisiverčiau pažvelgti į jį. Jis buvo taip arti manęs, jog nejučiomis prisiartinau dar arčiau jo. Buvome taip arti vienas kito, kad atrodė, jog mūsų kvėpavimai susiliejo ir alsavome vienu oru.

- Sara, - jis tyliai sumurmėjo mano vardą.