Amžinai kartu... (sustabdyta)

2 DALIS

Santykiai ar kaip tai pavadinti su Alanu yra tragiški... O per jį su Billiu esu ant išsiskyrimo slenksčio. Jei ne vaikai, tai aš jį jau seniausiai būčiau pasmaugusi ir palikusi griovyje. 

Visą savaitę man neduoda ramybės, nes nusipirko namą šalia manęs, o jo pasiteisinimas tam buvo, jog galėtų dažniau matytis su vaikais ir kadangi turi verslo reikalų Milane. Kiekvieną kartą vis jį pamačius toks pyktis užverda manyje, bet tuo pačiu ir baimė, kai prisimenu jo žodžius ir veiksmus per vaikų gimtadienį...

– Mama, kada ateis tėtis? – mums su Billiu sėdint svetainėje iš lauko atbėgo Kailas su Adele ir paklausė užvedė labiausiai šiuo metu netinkamą temą. Kailui užsiminus apie Alaną Billio veidas kaip mat pasikeitė ir tapo piktas. 

– Nežinau, brangusis, – pabučiavau į galvytę. – Bėk pažaisti su vaikais, o kai jis ateis pakviesiu tave, – berniukas linktelėjęs nubėgo pas Auroros anūkus, kuriuos ji čia atsivežė paviešėti kelioms dienoms, kadangi jos dukra išvyko į užsienį su darbo reikalais. 

Norėdama nukreipti pakeisti temą, jog Billis nebebūtų toks surūgęs ir viskas nedaeitų iki barnių, kurie dabar būna pastarosiomis dienomis, pradėjau masažuoti jo pečius, kai jis kažką labai įnirtingai sėdėjo ir darė kompiuteryje.

– Ko norėtum pietums? – ramiai paklausiau.

– Man nesvarbu, tu geriau paklausk Alano, – lėtai patraukęs mano rankas atsistojo ir su kompiuteriu rankose išėjo į man kabinetą, o aš žinoma iš paskos, nes tikrai, man jau jo visos šio pavydo scenos įgriso iki gyvo kaulo.

– Kas tau yra? 

– Man kas yra? – šveitė dokumentus ant stalo. – Man labiau kyla klausimas kas mums yra. Po vaikų gimtadienio tu tapai visiškai kitoks žmogus, nei tarkim mūsų pažinties dieną. Visada išsiblaškiusi, pikta. Net paimkime mūsų lovos reikalus. Kada paskutinį kartą mylėjomės?! Mmm?! – jis visas jau buvo raudonas iš pykčio ir matant jį tokį pasidarė tikrai keista, jog iš tokio ramaus žmogaus ji tapo tokiu... 

– O tau tik lovos reikalai ir rūpi, jo?! – nebeiškentusi jo psichavimų pratrūkau. – Žinai, kai susipažinome maniau, kad radau savo sielos draugą, kuri man yra skirtasis, bet pasirodo klydau. Tu lygiai toks pat kaip jis, tik jis to neslepia, o iš karto parodo! 

– Aiii, tai dabar Alanas už mane geresnis, jo? – jau mačiau kur nuves visas šis barnis. – Žinai, tu esi kaip kitos, niekuo neišsiskiriančios. Tau reikia tik kuo daugiau pinigų ir šlovės! Mama buvo teisi, tu esi tik gyvenimo sugadinta kalė, kuri dabar turi dvi atžalas ir jomis naudodamasi vaidina nuskriausta mergyte! – viską drėbė į akis. – Jei kažkas nepatinka, tai grįžk pas savo tą smogiką Alaną, jūs tiesiog esate skirti vienas kitam, – tai pasakęs susitvarkė dokumentus ir toliau kažką rašė kompiuteryje.

– Dink iš čia... – keisčiausia buvo tai, jog neverkiau, o toliau stovėjau neutraliu veidu ir žiūrėjau tiesiai jam į akis.

– Aš dirbu, palik mane vieną, – sumurmėjo.

– Man nusišikti, kad tu supistai dirbi! – apimta didžiulio pykčio viską nusviedžiau nuo stalo. – DINGSTI IŠ MANO NAMŲ IR IŠ MANO GYVENIMO, MAMYČIUK TU PRAKEIKTAS! 

Alano pov: 

Baigęs visus šios dienos darbus grįžau namo ir persirengęs nuvykau pas vaikus bei Gytę. Aš nesuprantu kodėl jį tąsosi su tuo nekaltučiu bernužėliu? Guldau galvą, jog jis savo nekaltybę saugo iki pat vestuvių nakties. 

Jau būdamas caros kieme pamačiau kaip tekini link manęs bėgo mano du neklaužados. Kailas ir Adelė. Kailas bėgo link manęs kaip vijurkas, o mažoji princesė, taip pat ne ką mažiau atsiliko nuo brolio.