Namas ant uolų (LT)

2. Artimesnis susipažinimas

Milena prabudo prietemoje. Akimirką turėjo pagalvoti, kol prisiminė, kur yra. Išlipo iš lovos ir žengė per šiltas natūralaus medžio grindis, o kai atitraukė užuolaidas, išvydo šviesų dangų. Išaušo graži, saulėta vasaros diena, o kieme jos draugės jau deginosi saulėje ant gultų. Ji pastebėjo, kad vienas gultas buvo paliktas jai – neabejojo, kad tai Adela nepamiršo jos. Adelos tėvai buvo geri draugai su Milenos tėvais. Ilgą laiką, kol buvo mažos, jos tiesiog nekentė viena kitos, nors jų tėvai juokaudavo, kad būtent taip ir elgiasi sesės. Vėliau, kai Adela paaugo, nors buvo metais jaunesnė už Mileną, iš tiesų perėmė vyresnės sesers vaidmenį. Ji ėmė rūpintis Milena, ją saugoti, tad ši kartais turėdavo perimti spontaniškos draugės vaidmenį. Iš tiesų jai tai visai patikdavo. Dabar, kai jų draugių ratas buvo didesnis, šį vaidmenį atliko tiek Lorna, tiek Lijana, tad Milena mėgavosi būdama tiesiog savimi.

Ji nulipo laiptais į pirmą aukštą ir pamatė, kad virtuvėje sutepta sumuštinių ir palikta lėkštė su daržovėmis ir humusu. Nusprendė pasivaišinti, nes draugės akivaizdžiai jau valgė. Valgydama sumuštinį pažvelgė į laikrodį ir išvydo, kad jau pusė dvylikos. Kaip visada, ilgai pramiegojo. Jei tik nereikėdavo į darbą, ji visada ilgai miegodavo – taip jau veikė jos biologinis laikrodis. Pavalgiusi ir tebevilkėdama naktinius – laisvus šortukus ir bent dviem dydžiais per didelę palaidinę – ji išėjo į kiemą. Merginos per automobilio kolonėles buvo pasileidę muziką. Lorna taip pat vilkėjo naktinius ir šoko su kokteiliu rankoje, kol Lija su Adela deginosi, apsivilkusios siauručius maudymosi kostiumėlius. Milena niekada nesuprato, kam juodaodei Adelai degintis, bet ši visada atšaudavo, kad jai tiesiog patinka sušilti saulėje, kaip katei.

- Labas rytas, miegale! – pasisveikino Lorna, perrėkdama muziką.

- Labas, - pasirąžiusi atsakė Milena.

- Nori kokteiliuko? Galiu greitai sumaišyti.

Milena truktelėjo pečiais.

- Kodėl gi ne?

Lorna padarė kokteilį, o tuomet abi ėmė šokti pagal Robin Schulz dainą Sugar. Milena jau seniai nebuvo girdėjusi šios dainos, bet atsiminė, kad besimokydamos koledže su Lorna dažnai pagal ją šokdavo. Jos nebuvo bendrakursės – Milena studijavo pedagogiką, o Lorna – menus. Vis dėlto turėjo bendrų paskaitų, o Lorna visada susibendraudavo su visais, ką tik užkalbindavo. Per anglų literatūros paskaitas jos turėjo grupinį darbą, taip ir susibendravo. Lorna bandydavo nusitempti Mileną į visus vakarėlius, kurie tik vykdavo, o Milena bandydavo išsisukti, kada tik buvo įmanoma – jai patiko muzika ir šokiai, bet visai nepatiko girti nepažįstami vaikinai, turintys landžias rankas ir plėšrūnų žvilgsnius. Dabar koledžo metai seniai buvo praėję, tad Milena galėjo lengviau atsikvėpti.

Kai pajuto, kad kaktą išpylė prakaitas, o veidas užkaito, Milena atsisėdo pailsėti. Muzika taip pat vis pastrigdavo, nes wi-fi ryšys anaptol nebuvo labai geras. Ji atsigėrė šalto kokteilio. Alkoholio nelabai mėgo, bet Lorna sugebėdavo paruošti kokteilius, kurių skonis priminė desertą. Lorna nuėjo persirengti, o Adela su Lija, rodos, mėgavosi absoliučia ramybe, nors muzika vis dar plėšė.

- Sveikos, merginos, - Milena išgirdo vyrišką balsą ir krūptelėjo.

Žinoma, tai tebuvo Everetas, vilos savininkas.

- Laba diena, - pasisveikino Adela su Lija.

Milena pajuto, jog veidas dar labiau kaista. Nelabai malonu, žinant, kad vis dar tebėra su naktiniais, užraudusi ir suprakaitavusi, su nešukuotais plaukais prieš šį nepažįstamą vyrą.

- Užėjau pažiūrėti, ar jums nieko netrūksta.

- Viskas gerai, ačiū, - atsakė Adela.

- Ar radote rankšluosčius, užtenka tualetinio popieriaus?