Meilė Nugriaunanti Sienas

1 Dalis

Abigailė jau du mėnesius lanko Coda ir po truputį pradeda elgtis draugiškiau, beveik per kiekvieną susirinkimą pasidalina jausmais. Išmoko pasitikėti ir suprato, kad atsiverti visiškai nereiškia būti pažeidžiamai. O jei ir susigraudina, supranta, kad tai visiškai natūralu ir niekas, bent čia, jos už tai nesmerkia. Apsiėmė ir keletą nedidelių tarnysčių. Po susirinkimo ir prieš jį padeda susitvarkyti. Atrodo, pradeda atrasti save vis labiau įsitraukdama. Priprato net prie Natanielio. Visada pastebi, jei šis neateina ir jau nebevarsto jo piktais žvilgsniais vos šiam parodžius dėmesį ar kažką pasakius asmeniškai jai. Dėl jo elgesio man taip sunku jo nemėgti… susimąsto mergina. Kartą net sapnavo Natanielį. Sapnavo, kaip jie pasibučiuoja ir beveik jautė jo lūpas ant savųjų.

 

Šiandien Abigailė į susirinkimą ateina pirma ir net atneša užkandžių. Kabinete viską išdėlioja kaip turi būti. Viską suruošusi ir sutvarkiusi atsisėda atsigerti kavos. Laiko dar daug, tad nesitiki, kad kažkas greitu metu ateis, tad leidžia sau nuklysti į apmąstymus. Apie pasikeitusius santykius su mama, apie ryšį su globėja, žingsnius, Gabrielės pasikeitusią emocinę būseną. Artėja trečias žingsnis ir ji jau pradeda nerimauti. Pirmą žingsnį baigė stebėtinai greitai, per dvi savaites, turbūt padėjo tai, kad jau prieš ateinant į grupę buvo pripažinusi savo bejėgiškumą. Dabar, kai reikia atiduoti savo gyvenimą Dievui, darosi nepakeliamai sunku. Juk ji vis dar netiki Dievu. Gal paklausti Natanielio apie Dievą? Ar ši programa tikrai įmanoma netikinčiam žmogui? Nurimk, mylimoji… Vėl pasigirsta tas tylus ramus balsas. Kaip tą dieną, kai susirado globėją. Ji vėl apsižvalgo. Vis dar yra viena tuščiame kambaryje. Netrukus ateina Natanielis. Ji pasijunta nejaukiai, žinodama, kad šiuo metu jie tik dviese. Gali toleruoti jį grupėje, bet visada būna įsitempusi, jei lieka dviese. Visais įmanomais būdais vengia jo, o dabar jaučiasi tarsi įspausta į kampą. Pasikalbėk su juo.

 

– Su kuo man pasikalbėti? Gal su Dievu? Nejuokink… – Garsiai paklausia manydama, kad šįkart tas paslaptingas, tylus ir ramus balsas Natanielio.

– Aš tau tikrai nesiūliau su niekuo kalbėtis – nusijuokia ir žiūri tiesiai į ją.

– Tai ar aš iš proto kraustausi? – iš nuostabos ir pasimetimo pakelia balsą.- Aplink nieko nėra, o aš girdžiu… Iš pradžių „nurimk, mylimoji“, paskui „pasikalbėk su juo“.

– Tylus, ramus balsas?

– Taip… Kaip tu atspėjai? Pirmą kartą išgirdau, kai Izabelė tapo mano globėja ir mes apsikabinome. Tiesiog taip stovėjome ir tada išgirdau „mylimoji…“ ir tai tikrai labai keista.

– Man buvo panašiai, kai įtikėjau. Tą dieną troškau kad kažkas parodytų kelią, jaučiausi pasiklydęs gyvenime. Buvau Coda naujokas. Nuėjau į tuščią bažnyčią. Ji buvo tokia maža ir jauki. Medinė. Ir tada pasigirdo tylus, ramus balsas. Jis sakė „nebijok, aš su tavimi“. Iš pradžių pagalvojau, kad tai mano globėjas, bet aplink nieko nebuvo, tik aš ir Jis. Ir būtent Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

– Jis, tai Dievas? – pati nustemba nuo tokio apreiškimo. Tarsi ne ji kalbėtų.

– Taip… Tai Dievas. Aš Jį pažinau ir įsileidau į savo gyvenimą.

– Prašau, papasakok man apie Dievą. Juk turiu kažką žinoti prieš patikėdama save Jam. Trečias žingsnis mane gąsdina, bet jei jau pradėjau programą turiu ją ir užbaigti. Aš nelinkusi mesti, ką pradėjau. Tik labai jau abejonės apėmė. Žinau, sako, Dievas kaip mes Jį suprantame, bet aš visiškai nesuprantu.