Nematoma (Baigta)

1 dalis.

Gyvenu nedideliame namelyje miesto pakraštyje. Aplink jį - daug didesnis kiemas, visas apsodintas mamos gėlėmis. Mano name - šeši kambariai neskaitant koridorių ir laiptų: virtuvė, vonia, tualetas, svetainė ir du miegamieji - mano su sesute ir tėvų. Mano sesė Liepa dar maža - jai ketveri.
Tądien pirmą kartą pramiegojau žadintuvą. Dar niekad nėra taip buvę, kad būčiau pražiopsojusi jo birbiantį garsą. Pabudau tik tada, kai mama atėmė mano antklodę ir ėmė purtyti už pečių. Šalto prakaito išpilta pašokau iš lovos.
- Gerai, gerai, jau keliuosi, tik nenulaužk sprando! - piktai apibariau ją. Man prie drėgno kūno buvo prilipusi pižama, o prie galvos - šlapi plaukai. Nors ir nebebuvo laiko, aš būtinai norėjau palįsti po dušu - nieko tokio, kad šiek tiek pavėluosiu, pirma pamoka - tikyba.
- Greičiau nusileisk žemyn, nes pavėluosi tikrai, - pasakė mama. Greit pagriebiau bet kokius drabužius ir mokyklinį švarką ir tyliai perėjusi per kambarį, kad tik nepažadint sesutės, nuskubėjau į apačią.
Kai išlindau iš dušo, jau buvo atsikėlęs ir tėtis.
- Labas rytas.
- Labas rytas, - pasisveikinome ir aš atsisėdau už stalo galo, į savo vietą. Greitai suvalgiau pusryčius (dribsnius su pienu) ir pačiupusi kuprinę išlėkiau pro duris.
Iki artimiausios mokyklos - nemažas kelio galas, tad žingsniavau kaip galėdama greičiau. Staiga tiesiai prieš mane prašvilpė kažkoks juodas padaras ir aš vos neužkliuvau už jo. Pažiūrėjau į kairę, ten kur jis nuskuodė, ir pamačiau juodąjį Stonkų katiną.
,,Blogas ženklas", - pagalvojau, nors ir nelabai tikiu tom pasakom apie juodas kates ir stiklo šukes.
Kai atėjau į mokyklą, skambutis jau buvo nuskambėjęs. Kiek pavėlavau - dvi, tris ar penkias minutes - nežinojau. Bet kai nuėjau į klasę, mokytojos dar nebuvo, tad aš ramiai atsisėdau į savo vietą, šalia Auksės. Per tikybą kalbėjome apie gyvenimą po mirties, apie dangaus karalystę. Lyg užhipnotizuota klausiausi mokytojos ir stebėjau byrančius sudžiūvusius lapus. Kai suskambėjo skambutis, jaučiausi dar truputį apsvaigusi, garsas liejosi ausyse, o aš lėtai slinkau mokinių koridoriaus upe.
- Gerda! Gerda! Tu gal užmigus šiandien, ar ką? - šaukė Auksė už nugaros, kol aš atsikvošėjau ir atsisukau į ją.
- Ne, ne... Ką ten sakei?
Ji pakėlė akis į viršų ir atsiduso.
- Sakau, ar norėsi eiti šiandien į mano vaikino gimtadienį? Jis rengia vakarėlį ir kviečia visus draugus.
- Bet juk rytoj į mokyklą, - pasakiau.
- Na ir kas? Atsipalaiduok truputį! Ar tau dar neatsibodo būti ta pavyzdinga mokine? Dėl kelių pamokų praleidimo tavęs neuždarys į kalėjimą.
- Na, turbūt sutinku, - bet mintyse vistiek planavau, kaip ištrūksiu anksčiau ir grįšiu namo.
- Aš atsiųsiu tau jo adresą. Iki pasimatymo! - ir Auksė išnyko minioje.
○
Net nepastebėjau, kaip prabėgo trys pamokos. Tik prieš pat matematiką sužinojau, kad rašome kontrolinį! Dabar supratau, ką reiškė tas juodas katinas.
Mūsų matematikos mokytoja - labai griežta. Per jos pamoką visi tyli kaip pelės po šluota, bijo net sukosėti. Jos lūpos visada padažytos raudonu lūpdažiu ir suspaustos į vamzdelį. Nors aprangą ji keičia kasdien, bet visada liemenį susijuosia tuo pačiu diržu: juodu, siuvinėtu žaliais karoliukais. Galbūt todėl visi ją vadina Kobra.
Kai prieš kontrolinį išskirstė mus vietomis, aš likau sėdėti viena, o būtent to ir bijojau. Bakstelėjau priekyje sėdinčiam moksliukui Lukui:
- Ei, ar galėsi padėti, jei ką?
Jis tyliai išlemeno kažką panašaus į ,,Galbūt", tai aš supratau, kad pagalbos iš jo nesulauksiu. Kai mokytoja vaikščiojo po klasę dalindama lapelius, man jau drebėjo pirštai. Kai Kobra padėjo man ant stalo kontrolinio darbo lapą ir aš peržvelgiau užduotis, supratau, kad nieko nesupratau. Pasirėmiau galvą ranka, pėdos galiuku daužiau stalo koją, o dešine ranka judinau parkerį. Mano galvoje sukosi viena mintis: ,,Ką daryti?". Jei gausiu blogą pažymį, mama tikrai manęs nebeleis į šokių pamokas. Staiga į galvą šovė mintis, kad savo išmaniajame turiu nusifotografavus visus atsakymus. Lėtai kaire ranka išsitraukiau mobilųjį iš džinsų kišenės ir pasidėjau ant kelių. Žvilgčiojau tai į telefono ekraną, tai į sąsiuvinį, tai į mokytoją. Ši kažką labai susikaupusi rašė ir nekreipė į klasę dėmesio. Staiga telefonas visu garsu sušvilpavo. Aš pasirėmiau kaktą ranka ir suspaudžiau lūpas. Tada lėtai pakėliau akis. Kobra žiūrėjo į mane suraukusi antakius savo kiaurai veriančiomis akimis, taip pat į mane išsišiepę sužiuro visi priekiniai moksliukai. Norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Mokytoja priėjo prie manęs ir išplėšė iš rankų telefoną.
- Kas čia dabar? Kas per nusirašinėjimai? Staigiai pas direktorių! - ji neleido man net įsiterpti ir kalbėdama apspjaudė mano ranką. Aš ramiai nusivaliau ir, pasiėmusi kuprinę, pasitikinčiu veidu (nors ir buvau susinervinusi, stengiausi atrodyti kietai) nusekiau paskui ją.
Laukdama koridoriuje, prakeikiau Auksę ir tą jos kvailą žinutę, sugadinusią visą darbą. Jos net neskaičiau ir įgrūdau telefoną giliai tarp knygų.
Direktorius viską griežtai išdėstė, pasakė, kad paskambins mano tėvams ir aš vėl grįžau į klasę. Žinoma, dar gavau vienetą tiesiai į žurnalą. Puiku. Nuostabu. Galiu jau pamiršti ir šokius, ir dviratį, ir iPad'ą, ir vakarėlį šįvakar.
●
Lėtai slinkau namų link. Ėjau kaip galėdama lėčiau, nes žinojau, kas manęs laukia. Vos tik atidariau duris ir įėjau į koridorių, prie manęs priėjo mama, griežtu veidu, sukryžiavusi rankas.
- Prisidirbai, ar ne? Skambino direktorius. Prisimeni mūsų susitarimą? Dabar jis sulaužytas, taigi už šokius nebemokėsiu.
- Bet aš nenusirašinėjau! Tik kažkas atsiuntė žinutę!
- Neatsikalbinėk! Per pamokas vistiek naudotis telefonu negalima! Eik į savo kambarį! Ir nesitikėk kur nors šiandien išeiti, geriau pasimokyk matematiką.
Aš neištvėriau:
- Jūs neturit teisės šitaip reguliuoti mano gyvenimo! Jau mane užkniso visi tavo bambėjimai! Jei pamiršai, tai man jau šešiolika ir aš pati atsakinga už savo gyvenimą. Nejaugi negali nors dieną... na... nekreipti į mane dėmesio ir mane pamiršti! - tada aš apsisukau ir, greitu žingsniu išėjusi iš kambario, stipriai užtrenkiau duris.
- Gerda! - sušuko mama, bet aš jos nebegirdėjau ir nebenorėjau girdėti.
Įėjusi į kambarį numečiau į kampą kuprinę ir atsigulusi į savo lovą mintyse keikiausi, kad turiu tokius ,, kontroliuojančius" tėvus. Gal po kokio pusvalandžio pagaliau atsikėliau, pasiėmiau savo nešiojamą kompiuterį ir įsijungiau ,,Facebook"ą. Puslapiai mirgėte mirgėjo nuo įvairiausių nuotraukų su draugais, vaikinais, merginomis: viena ilgakojė, žiūrėk, ruošiasi į vakarėlį, kita pozuoja jau su gėlėmis. Kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau graužiausi, kad visi normalūs mano amžiaus žmonės gyvena tokį linksmą gyvenimą, o aš čia trūniju kaip kokiam urve.
Galiausiai kilo mintis išsitraukti mobilųjį. Ilgai rausiausi kuprinėje, kol pagaliau radau. Tiesiai prieš matematikos knygą. Gal reiktų pasimokyti? Juk ryt perrašau. Nee, tikrai ne. Iš principo.
Trys praleisti skambučiai ir devynios žinutės. Taip, ir vien nuo Auksės. Labiausiai dėmesį patraukė paskutinė žinutė: ,,Alioo! Nagi, atrašyk! Mums labai linksma, trūksta tik tavęs. Nebūk lopė ir atvaryk!". Žvilgtelėjau į laikrodį. Pusė septynių. Į visas devynias Auksės žinutes atsakiau viena vienintele: ,,Atvarau. Išeik pasitikt." Iš spintos išsiėmiau striukę ir išlipau pro langą. Kaip puiku, kad gyvenu apačioje. Tada tyliai, bet greitai nuėjau ūkanotu keliu ten, kur nurodė Auksės žinutė.
□
Vos tik įėjus į nurodytą gatvę, jau girdėjosi iš kažkur sklindanti dusli muzika, todėl aš labai apsidžiaugiau, kad nereikės švitinti žmonėms su žibintuvėliu aplink langus, beieškant to ,,pažadėtojo" numerio.
Tai buvo ryškiausiai apšviestas namas, pro langus švysčiojo nepažįstamų žmonių šešėliai. Tuo momentu iš namo išlindo susivėlusi ir, kaip supratau iš elgesio, jau gerokai ,,įkalusi" Auksė.
- Nu pagaliau! Kur tu buvai?
- Ai, truputį susipykau su tėvais, nieko tokio. O tu taip mane pasitinki, jo?
- Nu, gerai gerai, baik jau. Einam į vidų, - kai ji išgeria šiek tiek daugiau, ji ima kalbėti kažkokiu labai keistu, kiek juokingu akcentu. Todėl aš nejučiom šyptelėjau ir, jau būdama visai nebepikta, nusekiau paskui ją.
Aš taip pavydžiu Auksei! Ne kartą sakiau, jog jai labai pasisekė, kad jos tėvai dirba užsienyje ir grįžta tik kartą per mėnesį. Per tą laiką ji gali daryti ką tik nori, eiti į įvairiausius vakarėlius... Ne kaip aš.
Kai įėjome į pagrindinį šokių ir pramogų kambarį, kuriame garsiai grojo muzika ir kartkartėmis nuaidėdavo koks nors balsas, aš pasijutau lyg balta varna. Visos merginos buvo su puošniomis trumpomis suknelėmis, aukštakulniais, veidą išsitepusios storu pudros sluoksniu ir apsivedusios tamsius ratilus aplink akis. Tuo tarpu aš buvau ,,pasipuošusi" savo nudėvėtais mokykliniais džinsais, sportbačiais ir namine striuke purvinais rankogaliais. Pasijaučiau tikrai nekaip, bet ,,gražuolės" nelabai kreipė į mane dėmesio, toliau šnekučiavosi ir kikeno.
Mes su Aukse brovėmės pro minią.
- Eikš, supažindinsiu su savo vaikinu, - kvietė ji mane, bet aš vis užstrigdavau žmonių minioje ir atsilikdavau, tada ji mane vis ragindavo:
- Greičiau, nu greičiau!
Galiausiai priėjome prie grupelės vaikinų. Auksė prislinko prie vieno iš nusisukusių vaikinų ir šelmiškai šypsodamasi apsikabino jo kaklą.
- Labukas, aš grįžau.
Tamsiaplaukis atsisuko ir saldžiai įsisiurbė į lūpas. Tada nubraukė jos plaukus nuo veido ir pasakė:
- Labas, mažyt.
Visos šios meilės scenos metu aš stovėjau įsikandusi sau į lūpą ir sunėrusi priešais save delnus. Tada Auksė atsiplėšė nuo jo ir tarė:
- Aš noriu supažindinti tave su savo geriausia drauge. Ignai - Gerda. Gerda - Ignas.
Tada jis pažvelgė į mane. Niekados netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, bet tos rudos akys... kiaurai veriančios. Ypač sužavėjo tai, kad jis žiūrėjo tik į akis, niekur kitur, ir švelniai šypsojosi. Tada nusišypsojau ir aš. Galbūt taip žiūrėjom vienas į kitą minutę, gal dvi, nežinau. Kol galiausiai Auksė pratarė:
- Nu, tai gal mes jau eisim... išgerti. Pasilinksmink, Gerda.
- Palauk, - dar ištariau, bet ji manęs nebeišgirdo. Truputį supykau, kad ji paliko mane vieną nepažįstamųjų vakarėlyje. Bet tada prie manęs priėjo kelios merginos ir viena iš jų, blondinė, paklausė:
- Ar tu Auksės geriausia draugė?
- Na, taip.
- Ooo! Na, tai einam išgersim, pašoksim, nestypsok čia viena.
- Nu, aišku, varom, - pasakiau kaip galėdama drąsiau ir nuėjau su jomis prie stalo. Ta pati šviesiaplaukė, kuri, kaip vėliau sužinojau, buvo vardu Gabija, įgrūdo man į rankas ,,D-light"o butelį ir jos ėmė mane klausinėti apie Auksę, jos mokyklą ir kitą (tos merginos - buvusios Auksės bendraklasės). Aš joms atsakinėjau ir ramiai gurkšnojau gėrimą. Po kiekvieno atsakymo jos ,,numesdavo" kokį juokelį ir imdavo kikenti. Juo toliau, tuo labiau įsijaučiau į pokalbį ir juokiausi kartu su jomis.
Staiga atsisukau. Šalia mūsų stovėjo Ignas. Jis, turbūt pajutęs mano žvilgsnį, taip pat atsisuko ir žvelgė man tiesiai į akis. Atrodė, kad jos tuoj mane persmeigs, todėl aš neištvėrusi nuleidau akis ir nusišypsojau. Jis taip pat nusišypsojo ir pasisveikino:
- Labas, Gerda.
- Labas, - atsakiau. Kurį laiką tylėjome ir aš pasijutau nejaukiai, galvojau, ką dabar pasakyti, bet jis užbėgo už akių ir tarė:
- Nori pašokti?
- Žinoma, - ir kiek nedrąsiai paėmiau jį už rankos. Ignas nusitempė mane į patį šokių salės vidurį. Kurį laiką šokome nesikalbėdami, bet to ir užteko. Jo judesiai buvo tokie švelnūs, o kai jo rankos lietė mano kūną, man per nugarą nubėgdavo šiurpuliukai ir svaigo galva. Po dviejų dainų ,,D'džėjus" trumpam išjungė muziką ir mes nuėjome prie stalo išgerti.
- Kaip tu pabėgai nuo Auksės? Juk žinai, kokia ji, - paklausiau aš, kai mes sėdėjome ant aukštų kėdžių.
- Va taip ir pabėgau. Tuoj sužinosi koks aš, - pasakė jis kilstelėdamas antakį. Jau spėjau įsitikinti, kad šis vaikinukas turi puikų humoro jausmą. Aš ėmiau juoktis ir slystelėjusi vos su visa taure nenukritau nuo kėdės, Ignas vos spėjo suimti mane už rankos. Aš apsikabinusi jį ėmiau dar garsiau juoktis, tik po kiek laiko abu nutilome ir pažvelgėme vienas kitam į akis.
- Kokia tu linksma. Ir graži, - pasakė jis, bet aš nuleidau akis.
- Tu nepamiršk, kad turi merginą ir neįsijausk, - švelniai, bet jau piktoku veidu, jį pastūmiau.
Tylėdami baigėme gerti savo kokteilius. Kaip tik tuo momentu vėl užgrojo muzika.
- Mano mėgstamiausia daina! - sušukau nejučiomis. Galbūt nuo dainos, galbūt nuo alkoholio, o galbūt nuo rudų Igno akių apsvaigusi, nušliuožiau nuo kėdės, paėmiau abi jo rankas ir prisitraukiau jį arčiau savęs. Tada jau aš pati nusitempiau jį į aikštelės vidurį. Nebevaldžiau savo judesių ir nebesistengiau jų valdyti, tiesiog šokau. Taip, kaip šoku namuose, kai niekas nemato. Tada jis matė. Ir visi matė. Bet man nerūpėjo niekas, svarbiausia buvo tai, kad mes abu buvome labai laimingi. Mes tik juokėmės ir šokome, tai buvo turbūt linksmiausia akimirka mano gyvenime.
Kai daina pasibaigė, mes garsiai kvėpuodami ir juokdamiesi, išraudusiais veidais, sustingome ties vienas kito akimis. Žiūrėjau į jas ir mačiau aistrą. Jo veidas ėmė nepastebimai artėti prie manojo. Kai tarp mūsų lūpų liko vos vieno mažojo pirštelio tarpelis ir aš jaučiau jo kvėpavimą, Ignas pasilenkė prie manęs ir saldžiai pabučiavo į lūpas. Visi, ratu apspitę mus, ėmė šaukti ir švilpti. Jaučiausi lyg devintame danguje, kol kažkur apsvaigusioje pasąmonėje radau blausią mintį: ,,Ką aš čia darau?". Nustūmiau jį ir išrėkiau:
- Ką tu sau leidi?!
Staiga pasigirdo lėtas plojimas.
- Vau, vau kokia drama! Bravo! - iš minios išlindo įniršusi Auksė. Aišku, ji viską matė.
- Kvaiša tu! Ką čia darai, kekše? - klykė ji per visą salę. - Ar skanus buvo ,,laižiakas"?
- Ko tu šauki? Nieko aš nepadariau! - gyniausi.
- Tikrai?! Tu nieko nepadarei!? Tai gal aš dar ir akla?!
- Baik, Aukseli. Čia aš kaltas. Truputį padauginau... - įsiterpė Ignas.
- Tu iš viso tylėk! Tarp mūsų viskas baigta! O tu, - įžūliai pažvelgė ji į mane, - staigiai dink iš mano namų ir kad aš daugiau tavęs akyse nematyčiau, nes, prisiekiu, užmušiu.
- Na ir gerai! Ir išvis, tai pats blogiausias vakarėlis, kokiame kada nors esu buvusi! - piktai sušukau ir išėjau garsiai užtrenkdama duris.
Blausiai apšviesta gatve slinkau namo. Galva sukosi, net nežinojau, ar tiesiai einu, ar nelabai. Širdis degė iš pykčio ir nusivylimo. Nejaučiau šalčio, pamiršau net savo daiktus. Ėjau ilgai ilgai, kol nebesupratau, kur atsidūriau. Prieš mane stovėjo senas apgriuvęs pastatas, rodos, nenaudojama degalinė. Baltoje delčios šviesoje ji atrodė kaip didžiulis baisus monstras. Šalia stovėjo negyvenamas daugiabutis ir pora aprūdijusių konteinerių. Širdis ėmė spurdėti kaip išsigandęs kiškelis, todėl nutariau čia neužsibūti ir kuo greičiau dingti iš šios šiurpios vietos. Staiga kažkas sušnarėjo gretimuose krūmuose. Aš visu greičiu ėmiau eiti. Nesvarbu kur, kad tik kuo toliau. Tuo momentu baimė buvo užvaldžiusi mano kūną. Aš lėkiau, lėkiau ir girdėjau už nugaros, kad kažkas bando mane prisivyti. Tikrai girdėjau. Galiausiai pajutau, kad ėmė trūkti oro, o kojos nebeklausė, tad buvau priversta sustoti.
- Na, pasirodyk, baily! Aš labai ginkluota! Tik pabandyk lįsti prie manęs, maniake! - liežuvis vėlėsi ir aš pati nelabai supratau, ką pasakiau. Garsiai šnopuodama stebėjau gatvę savo užnugaryje. Nieko. Tyla.
Staiga veriantis skausmas perskrodė visą kūną. Iš nugaros kažkokie gyvatės nuodai žaibo greitumu išsiraizgė po visą kūną iki pat pirštų galiukų. Tas vieną sekundinę dalį trukęs skausmas surakino mane. Norėjau pajudėti, bet negalėjau. Norėjau įkvėpti, bet nepavyko. Atrodo, net širdis nustojo plakusi. Vaizdai, garsai ir jausmai lakstė po smegenis, kol suėjo į vieną visumą. Tada skausmas praėjo. Dar truputį atsimenu, kaip nugriuvau, po to akys užtemo ir aš nugrimzdau į gilų miegą.
■
Plaukiu ar skrendu?.. Turbūt plaukiu. Pasinėrusi į amžinos harmonijos upę, nejaučiu nieko, tik ramybę. Bekraštės erdvės vilioja toliau ir toliau... Tyla, ramuma... Giliai įkvepiu, bet... plaučiai vis dar tušti. Įkvepiu dar kart. Nieko. Jaučiu, kad labai trūksta oro, pradedu vis labiau panikuoti. Giliai kvėpuoju, makaluoju rankomis lyg skęstantis žmogus. Iriuosi į viršų, į keistai balkšvą saulę, jaučiu, kad mano plaučiai džiūsta kaip vandens negaunanti gėlė. Baltoji saulė jau arti, atrodo, kad tuoj paliesiu ją pirštu ir staiga... pabundu.
Prakaito išpilta, sunkiai gaudydama kvapą pašokau iš lovos. Ilgokai sėdėjau lovoje galvodama, kas aš, tik vėliau - kur aš, ir galiausiai - kas atsitiko. Plaukai buvo kiaurai šlapi, o širdis daužėsi lyg po gero kroso. Bejėgiškai bandžiau prisiminti, kas įvyko vakar, bet veltui. Visus įvykius mačiau lyg per miglą, o tikrovė atrodė lyg sapnas.
Paėmiau šalia lovos gulėjusį telefoną. Tai jau mano rytinis refleksas. Visada prabudusi randu 5-10 naujų pranešimų. O dabar nieko. Atrodė keista. Sunkiai atsikėliau, priėjau prie veidrodžio ir... nustėrau.
Plaukai sušiaušti į kupetą, visi drabužiai purvini, o paakiuose - tamsios duobės. Tą akimirką prisiminiau beveik viską: vakarėlį, šokį, bučinį, ginčą su Aukse. Pasijutau tokia bejėgė ir beviltiška. ,,Aš net nebežinau, kaip grįžau namo! Dabar Auksė manęs nekenčia. O apie mamą net nekalbu! Kas dabar bus?" - įvairiausios mintys sukosi galvoje. Bijojau nusileisti į apačią. Laikrodis rodė be penkiolikos aštuonias. Dar labiau supanikavau. Apsimoviau bet kokius po ranka pasitaikiusius drabužius, giliai įkvėpiau ir atidariau duris.
Neįprastai tylu. Ši baugi tyla mane gąsdino. Lėtai ir tyliai dėliojau koją po kojos ant kiekvieno laiptelio. Priėjau prie įėjimo į virtuvę ir, dar kartą giliai įkvėpusi, lėtai iškišau galvą pro tarpdurį.
Rankomis pasirėmusi galvą prie tuščio stalo sėdėjo mama. Aš tyliai praslinkau pro ją ir pasiėmiau savo ant spintelės paliktas knygas. Prieš išeidama dar kartą atsisukau. Ji sėdėjo kaip sėdėjus. Nejaugi manęs nepastebėjo? Tikrai nebūtų praleidus pro akis ir griežtai apibarus. Gerklę griaužė kažkoks nerimo, sumišimo ir sąžinės graužimo mišinys. Norėjau pasakyti viso, bet žodžiai taip ir liko įstrigę išdžiūvusioje gerklėje. Išeidama uždariau duris taip tyliai, kaip niekada neuždarau, ir tuo momentu išgirdau kažką panašaus į gailų kūktelėjimą.
Negi ji verkia? Regis, kaip reikiant ją įskaudinau savo drastišku poelgiu. Išėjau iš namų skaudančia širdim.
◇
Kol eidama mąsčiau apie mamą ir kur dingo kiti mano šeimos nariai, visai pamiršau, kad vėluoju į pamokas. Kai susipratau, jau buvo lygiai aštunta. Ėmiau bėgti, juk pirma pamoka matematika! Rūbinėje greitai nusivilkau purviną striukę ir pakabinau ant pirmo pasitaikiusio kobinuko.
Lėtai pravėriau matematikos kabineto duris. Kobra kažką susimąsčiusi rašė į savo ,,bausmių" sąsiuvinį.
- Atsiprašau, kad pavėlavau į pamoką, - pasakiau, bet Kobra net nesiteikė pakelti galvos. Bandžiau apsimesti labai įsižeidusi, bet iš tiesų jaučiausi sunerimusi.
,,Kaip keista." - susimąsčiau. Nors mokytoja ir buvo klasėje, kiti susibūrę į grupeles gyvai kalbėjosi. Kai aš ėjau į savo vietą, jie toliau plepėjo ir nekreipė į mane dėmesio. Auksės nebuvo.
Atsisėdau į savo vietą ir išsitraukiau matematikos vadovėlį. Staiga akys užkliuvo už kažko, ko anksčiau nebuvau pastebėjusi. Dešiniajame lentos kampe kabėjo juodas kaspinas. Paprastai tokius kabina tada, kai kas nors miršta.
- Ei, gal žinai, kas čia atsitiko? - paklausiau netoli sėdinčio Gedimino. Bet jis nespėjo, o galbūt net nesiruošė man atsakyti, nes mokytoja atsistojo ir griežtai suriko:
- Ša! Laba diena. Sėskitės. Pradėsime pamoką.
Visi klusniai susėdo. Man buvo sunku nusėdėti vietoje, nerimo apimta žiūrėjau pro langą. Negi ji pamiršo, kad aš turiu perrašyti kontrolinį? Negali būti. Ji tokių dalykų nepamiršta.
Pamoka praslinko be galo lėtai. Eidama ilguoju koridoriu vedančiu į fojė, pastebėjau grupelę mokinių, apspitusių kažkokį stalelį. Priėjau arčiau. Tai buvo nedidelis staliukas, dengtas balta staltiese, ant jo buvo puokštė baltų gėlių, senoviškas kryžius ir vašku apvarvėjusi ilga žvakė. O tarp jų... MANO NUOTRAUKA.
,,Mano nuotrauka? Ką ji čia daro? Kas čia vyksta?" - su kiekviena nauja mintim širdis daužėsi vis stipriau, o baimė pamažu užvaldė visą kūną. Nuotraukos apatiniame dešiniajame kampe buvo užrašytas mano vardas ir data: 1998-2015. ,,2015?! Turbūt tai klaida. Galbūt čia merginos, labai panašios į mane nuotrauka. Taip, turbūt." - puoselėjau beviltiškas viltis, kurios ne tiek nuramino, kiek leido baimei visiškai užvaldyti mano širdį.
- Gal žinot, kas čia tokia? - virpančiu balsu paklausiau už nugaros stovėjusio mokinio. Jis žiūrėjo tiesiai man į veidą ir tylėjo. Rodos, žiūrėjo net ne į mane, o KIAURAI per mane.
- Ei! Ar girdi! EEEII!!! - iš visų jėgų bandžiau beviltiškai atkreipti kieno nors dėmesį, bet visi toliau dirbo savo darbus, ėjo savo keliu. Galvoje sukosi vienas žodis - panika, buvau išsigandusi, nieko nesupratau. Neištvėrusi griebiau pirmą pasitaikiusį mokinį už rankos ir... mano ranka PRASMEGO jo rankoje. Išnyko. Tiesiog nebeliko. Bet kai ištraukiau, ji vėl tapo tokia pat kaip ir anksčiau. Išsižiojusi stovėjau prie savo pačios nuotraukos ir spoksojau į savo ranką. Tiesiog sustingau, sušalo net mintys galvoje, nebeistengiau pajudėti. Tą minutę labiau nei bet ko pasaulyje bijojau savęs.
Atsitokėjusi paliečiau ranka kitą mokinę, bet ranka ir vėl išnyko jos kūne. Užsimerkusi ėmiau bėgti tiesiai į mokinių būrelį ir... atsidūriau kitoje jų pusėje. Visi ėjo ir ėjo, tiesiai pro mane taip, kaip lėktuvas skrenda pro nereikšmingą baltą debesį...
,,Ne, ne... Tai neįmanoma. Tai sapnas. Taip, tai tik baisus košmaras ir aš tuoj pabusiu" - spaudžiau abiem rankomis savo galvą. Įsignybiau sau į ranką. Nieko. Net tik nepabudau, bet ir nejaučiau jokio skausmo. Įgnybiau dar stipriau. Vis dar nieko!
Atbėgau į mergaičių tualetą ir, visu stiprumu atsukusi čiaupą, pakišau veidą po vandens srove. Sudribau šalia kriauklės.
- Kaip man pabusti? Aš nebenoriu čia būti, man čia nepatinka... Prašau, pabusk! - vos ne verkdama daužiau ranka šlapią nuo prakaito ir nuo vandens galvą. Tada įsikniaubiau į sulenktus kelius ir ėmiau beviltiškai verkti, tyliai šnibždėdama:
- Prašau, prašau, prašau, prašau...
◆
Drebančiomis rankomis tyliai pravėriau namų duris. Virtuvėje mama kepė žuvį, o Liepa, susikrovusi visas savo lėles ant stalo, žaidė su jomis.
- Mama... - ištariau tokiu virpančiu balsu, kad net pati išsigandau. - Mama... Man baisu... Mama, ar girdi mane? Prašau, atsakyk man! - sulig kiekvienu žodžiu mano balso tonas vis kilo, balsas griežtėjo. - Kas vyksta? Mama, aš noriu žinoti, kas vyksta!!! - tuo momentu įtūžis užvaldė mano rankas, aš pagriebiau lėkštę nuo stalo ir su visa jėga mečiau ją į žemę. Lėkštė pažiro į tūkstančius gabalėlių. Tada mama atsisuko. Jos akys buvo raudonos nuo bemiegių naktų, paakiai pajuodę ir įdubę, atrodė, kad net atsirado naujų raukšlių. Ji priėjo man prie kojų ir ėmė rinkti šukes.
- Liepa, aš ir be tavęs turiu užtektinai rūpesčių, - jos balsas drebėjo, rodės, kad ji tuo pravirks. O štai mano akyse jau tvelkėsi ašaros, aš neištvėriau ir išbėgau į savo kambarį, ant lovos gulėdama verkiau ir meldžiau Dievą, kad kuo greičiau pabusčiau ir ištrūkčiau iš šio košmaro.
♧
Pabudau. Prasitrynusi akis iškėliau kojas iš lovos. Staiga prisiminiau visus įvykius.
- Kaip gerai. Tai buvo tik sapnas, - lengviau atsipūčiau, priėjau prie veidrodžio ir, pasiėmusi šukas, ėmiau atsargiai braukti per plaukus. Įsijautusi šukavau plaukus, kol jie tapo lygutėliai. Staiga apsimiegojusios akys užkliuvo už paveikslėlio ant veidrodžio. Pačiame viršuje buvo kažkoks ženklas, nupieštas lūpdažiu. O gal... KRAUJU? Širdis vėl ėmė daužytis. ,,Negali būti?! Ne, ne, ne ir vėl!" - akyse kaupėsi baimės ir bejėgiškumo ašaros. Nesupratau nieko, norėjau ištrūkti iš šios begalinės pragaro kelionės. Todėl būtinai turėjau išsiaiškinti, kas vyksta. ,,Nesvarbu, kur aš, ar aš sapnuoju, ar ne, turiu išaiškinti kažkokią paslaptį. Taip! Juk visada taip yra ir filmuose, ir knygose! Kai sužinosiu tiesą, viskas bus kaip ir anksčiau!" - svarsčiau. Šios įtikinamos mintys suteikė šiek tiek jėgų ir vilties.
Tada atidžiau apžiūrėjau paveikslą. Jis tikrai atrodė lyg nupieštas krauju, nes jo kontūrai buvo išvarvėję ir buvo sunku suprasti, kas tai. Žiūrėjau ilgai, bet niekaip neįžiūrėjau ženklo prasmės. Tada, atsitraukusi kelis žingsnius atgal, pamačiau tai.
- Čia ŠIRDIS! Skilusi pusiau širdis!
♣
,,Ką tai galėtų reikšti?" - niekaip negalėjau suprasti. Dešimt minučių praspoksojau į šį piešinį, kol sugalvojau nueiti pažiūrėti, kas vyksta apačioje.
- Labas rytas, - pasisveikinau, bet, žinoma, tėvai tylėjo. Liūdnais veidais jie valgė blynus. Taip nenorėjau čia būti, norėjau išeiti, nes man buvo graudu į juos žiūrėti, o paguosti negalėjau. Bet jie ėmė kalbėtis, tad aš vis dėlto likau, atsisėdau ant virtuvės grindų ir susidomėjusi ėmiau jų klausytis.
- Aš nebenoriu ten važiuoti, tikrai... Aš neištversiu... - su ašaromis akyse pasakė mama. Man sukilo noras pribėgti ir apkabinti ją, kad tik ji daugiau nebeliūdėtų.
- Privalom ten važiuoti. Kaip tėvai gali nedalyvauti savo dukros laidotuvėse? - apkabinęs ją tarė tėtis.
SAVO DUKROS? Mano? Liepos? Ne, tik ne Liepos. Juk ją visi matė, su ja bendravo, ne kaip su manimi. Tai nejaugi aš MIRUSI?!
- Visada po laidotuvių palengvėja. Pamatysi, viskas bus gerai, - guodė ją tėtis, o aš tuo metu pašiurpusi galvojau apie save. Kaip aš galiu būti negyva, jei esu čia?! Kodėl aš visus matau, o kiti ne? Ir iš viso, jei aš miriau, tai kaip? Daugybė klausimų sukosi mano galvoje.
- O kaip tas berniukas? Išgyvens? - paklausė mama tėčio ir aš vėl susidomėjusi nukreipiau savo mintis į jų pokalbį.
- Dabar dar komoje. Tikimasi, jog taip, - liūdnai atsakė tėtis. - Na, gal jau renkimės. Jie pakilo nuo stalo palikę visus indus neplautus ir mane vieną su savo gąsdinančiomis mintimis. Lyg ledinė sustingusi stovėjau kambario viduryje. Tuo tarpu tėvai apsirengė juodais kaip naktis drabužiais ir išėjo į kiemą. Sulig raktų skambtelėjimu tėčio rankose lyg pabudau ir sumąsčiau, kad reikia vykti kartu su jais. Greitai pripuoliau prie durų ir pabandžiau jas atidaryti. Jau užrakintos. Isteriškai draskiau rankeną. Kai nepavyko, pribėgau prie lango. Girdėjau, kaip tėtis užvedė automobilį. Aš privalėjau ten būti! Privalėjau išsiaiškinti tiesą, kad ir kokia ji bebūtų baisi. Žaibo greitumu atidariau langą, iššokau basomis ant šaltų plytelių ir ėmiau bėgti link automobilio. Jis lėtai pajudėjo išvažiavimo link. Sukaupiau visas jėgas ir, pasiekusi jau riedantį automobilį, užsikabinau rankomis už stogo tvorelių. Tuo tarpu tėtis išvairavo automobilį į kelią ir jo greitis ėmė didėti. Jau maniau, kad neišsilaikysiu ir išsitėkšiu ant asfalto, bet iš kažkur dar atradau jėgų ir užsikoriau ant stogo. Abiejom rankom įsikibusi į tvorelę, užsimerkusi jaučiau gaivų vėją ir svaiginantį greitį. Lėtai pravėriau akis. Automobilis lėkė lygiu keliu, o aš vis tvirtai lyg prilipusi laikiausi už stogo. Pamažu ankstesnė baimė išnyko, apėmė ramybė ir svaiginantis skrydžio jausmas. Plaukus ir naktinius plaikstė stiprus vėjas. Pamiršau visas ankstesnes bėdas ir norėjau, kad šis jausmas tęstųsi amžinai.
▲
Skrydis staiga baigėsi. Mūsų pilkšvas automobilis prigludo prie pat kapinių tvoros. Pro vartus plūste plūdo žmonės: ir gerai pažįstami ir visiškai nematyti. Tėvai išlipo iš mašinos ir išėmė iš automobilio bagažinės du baltų gėlių vainikus, o aš vis dar tvirtai įsikibusi sėdėjau ant stogo. Anksčiau būčiau išjuokta lyg beprotė, bet dabar manęs niekas nematė - tai koks skirtumas?
Mama ir tėtis priėjo prie minios žmonių ir ėmė su kiekvienu iš jų sveikintis ir glėbesčiuotis. Kai kurie iš jų jau verkė, pradėjo ašaroti ir mamos akys. Tai vis dar buvo skaudu, bet po truputį per visas tas dienas tai tapo įprasta. Visai kaip tas pats slogus košmaras, besikartojantis kasnakt. Jie kartu su dėde ir teta įsimaišė didžiulėje žmonių minioje. Buvau dalyvavusi daugybėje laidotuvių, bet tiek juodai apsirengusių žmonių su baltomis puokštėmis rankose dar nebuvau mačiusi. Prisipažinsiu, nors ir liūdnas, vaizdas buvo tikrai įspūdingas.
Kai paskutinė grupelė žmonių įslinko pro aprūdijusius juodais kryžiais puoštus vartus, aš nusliuogiau nuo automobilio stogo. Žolė buvo drėgna, iš pilko dangaus krito smulki dulksna. Nors oras buvo žvarbokas ir visi buvo iki ausų užsitraukę savo apykakles, aš nejaučiau jokio šalčio. Taip pat kaip nejaučiau skausmo ar karščio. Tai buvo gana keista, bet jau baigiau prie to priprasti.
Lėtai, su dideliu nerimu ir baime įžengiau pro vartus į šią mirties karalystę. Sustojau ir susimąsčiau. ,,Gal geriau neiti? Gal tai, ką pamatysiu bus pernelyg baisu? Gal geriau ir toliau gyventi taip pat?" - blaškiausi savo mintyse. Bet galiausiai supratau, jog blogiau nei dabar jau nebus ir kad aš turiu išsivaduoti iš šių kančių bet kokia kaina, todėl nedrąsiai nusekiau žmones.
Visi vorele kilo į patį kalną. Gale jų slinkau aš. Pačioje viršūnėje visi ėmė buriuotis, spaustis į krūvą. Galiausiai visas kalnas buvo apgaubtas žmonių minios. Aš mačiau, kad niekaip neprasibrausiu, bet tada prisiminiau savo ypatingą gebėjimą vaikščioti kiaurai žmones. Broviausi pro juos, akys tai užtemdavo kieno nors kūne, tai vėl išvysdavo šviesą, panašiai kaip važiuojant automobiliu pro saulės nutviekstą mišką. Staiga sustojau ir vos nepaslydau. Visi ratu buvo apspitę gilią duobę. Jos kraštai buvo puošti baltomis lelijomis, šalia gulėjo medinis kryžius, ant kurio buvo prikalta lentelė su mano vardu. O prie jo buvo paguldytas rusvos spalvos nuo lako spindintis KARSTAS. Šiurpas nukrėtė visą kūną, o ašaros jau kaupėsi akių kampučiuose. Niekada negalvojau, kad kada nors stovėsiu prie savo kapo ir verksiu. Aplink raudojo visi: ir mama, ir tėtis, ir seneliai, ir tetos, ir dėdės... Nejučiom ir mano skruostais pradėjo byrėti didelės tylaus skausmo ašaros.