Nematoma (Baigta)

4 dalis

Su Ignu bėgome per minkštas miško samanas kvatodami ir lenktyniaudami tarpusavyje. Mūsų juokas atsimušdavo į medžius ir sugrįždavo atgal aido pavidalu. Abu puikiai pažinojome mišką, savo naujuosius namus, ir vietą, į kurią taip nekantraudami lėkėme pasižiūrėti saulėlydžio.
Kai virš miško pasirodė senas ir apleistas vandens bokštas, ėmėme lėkti dar greičiau.
- Kas paskutinis - supuvęs kiaušinis, - šelmiškai sušukau jam, kai įsiveržiau į priekį. Bet teko staigiai sustoti, nes vos neatsitrenkiau į bokštą juosiančią tvorą. Tada jis pasivijo mane ir apkabino per liemenį.
Kai atsigavome po bėgimo, pralindome pro vielinę tvorą ir pasukome link aprūdijusių kopėčių. Kopėme ilgai, nes bokšto aukštis buvo svaiginančiai didelis net nemirtingiesiems.
Užlipusius mus pasiekė paskutiniai raudoni saulės spinduliai. Vaizdas čia buvo nerealus - akys aprėpė ne tik didžiulę miško dalį - ties horizontu buvo matyti neryškūs miesto kontūrai. Nenuleisdami akių nuo saulės, atsisėdome ant bokšto krašto.
- Kaip man patinka ši vieta. Kai galiu matyti visus iš aukštai, jausti švelnų vėją. O svarbiausia - kad esu čia su tavim, - padėjau galvą Ignui ant peties.
- Žinai, - ištarė jis po kiek laiko, - aš niekada dar nesijaučiau laimingesnis. Tu man labai brangi. Bet... - susimąstė jis žiūrėdamas į horizontą, o aš pakėliau galvą ir pažvelgiau į jį, - visada jaučiuosi lyg nesavoje vietoje. Man tikrai gera su tavimi, bet... mirusieji negali gyventi su gyvaisiais, supranti? Man visą laiką kažko trūksta, kažko daugiau.
Aš susimąsčiusi pažvelgiau į tolį. Nieko neatsakiau, bet jis tikrai suprato, jog jaučiuosi taip pat.

Visą tą dieną galvojau apie jo žodžius. Net kai jau vakare gulėjome miško proskynoje, aš žiūrėjau į žvaigždes ir bandžiau susieti Igno žodžius, su sakiniu ant mano paminklo: Suradusi tikrąją kaltę, surasi stipriausią meilę, suradusi meilę, surasi šventąją ramybę. Suradusi tikrąją kaltę. Jau giliai širdyje nujaučiau, ką reikia padaryti. Visi tie ženklai. Lyg koks detektyvas, o aš - seklė. Pagaliau mintyse nusprendžiau - reikia surasti savo žudiką. Tai tapo tvirtu įsitikinimu.

Pabudau saulei tekant. Miegas nebeėmė. Nusipurčiau nuo rankų šaltą rasą. Ignas ramiai tebesnaudė.
- Ignai! Ignai! Ar miegi? - šnabždėjau jam į ausį. Jis apsivertė ant kito šono.
- Kelkis, jau rytas.
- Dar dešimt minučių, mam, - suniurzgė Ignas. Aš sukikenau. Tada nuskyniau žolę ir ėmiau kutenti jam nosį. Jis prasibudo ir aš ėmiau dar garsiau juoktis, o Ignas atėmė žolę ir pradėjo kutenti mane. Abu juokėmės.
- Ar tau patinka? Ar patinka, ką? - linksmai šaukė jis.
- Ne, ne, gerai, gerai baigiam, - nusijuokiau paskutinį kartą.
- Kodėl pažadinai? Dar labai anksti! - šaukė jis.
- Mes turim kai kur nueiti, - jau rimtai pasakiau jam.

Pakeliui tiksliau papasakojau savo istoriją ir kad ruošiuosi surasti tikrąjį žudiką. Nors jis nieko nesakė, jo akys žvelgė į mane susidomėjusios ir su meile, ir aš jau drąsiau pasakojau visas smulkias detales. Pabaigai pasakiau, jog norėdama jį surasti, turiu sekti atgal savo pėdsakais, ir, gali būti, kai tiesa bus išaiškinta, kančios šiame pasaulyje baigsis.
Taigi, mes grįžome į miestą. Mano mintyse miestas buvo išlikęs lyg slogus prisiminimas, todėl grįžti čia nebuvo labai malonu. Pasukome ten, kur atsimenu paskutiniuosius įvykius - į Igno namus. Mačiau, kad jam buvo ypač nesmagu ten eiti, tad padrąsinamai pasakiau:
- Mes neisime į vidų, man tik reikia tiksliau prisiminti, kur aš tą naktį atsidūriau.
Sustojome netoli namo durų ir aš atsisukau į kelią. Savo atmintyje bandžiau surasti bet kokias dalelytes, padėsiančias surasti kelią.
- Aš tikrai ėjau į tą pusę, -parodžiau į ten, iš kur atėjom. - Greičiau, bėgam! - nulėkiau stengdamasi nepamiršti atminties nuotrupų.
Pasiekėme sankryžą, kelias vedė į priekį, į kairę ir į dešinę.
- O kas toliau? - paklausė Ignas, bet aš pati nežinojau. Blaškiausi po atmintį, bet nieko naudingo neiškapsčiau. Staiga mintyse iškilo ryškus vaizdas. Tas pastatas... Sena degalinė!
- Ar nežinai čia kur nors netoli esančios nenaudojamos degalinės?
Ignas susimąstė.
- Yra viena tokia...
- Kur ji?
- Nesu tikras, bet manau surasčiau.
Ignas pasuko į kairę, paskui jį greitu žingsniu nusekiau aš.
Kelis kartus susipainiojome, teko grįžti atgal, bėgome ir ėjome, kol vietovės man pasirodė pažįstamos. Iš tolo pamačiau tą negyvenamą apleistą pastatą, o už jo stovėjo degalinė.
Išplėtusi akis artėjau prie jos. Dabar jau ryškiai prisiminiau tikslų praeities vaizdą.
- Taip, aš čia buvau. Bet miriau ne čia. Tik... nuo kažko bėgau.
Priėjau prie krūmų.
- Štai čia kažkas sušlamėjo ir aš išsigandau, - dėl atsargos apžiūrėjau ktūmokšnius, bet nieko neradau. - O toliau bėgau su didele baime. Ach, nieko nepamenu...
- Aš žinau, kur tu buvai nužudyta. Na, bent apytiksliai, - pažvelgė Ignas į mane.
- Tai ko iškart nesakei?! - įsiutau. - Einam!

Jau prieš mums pasiekiant tą vietą, mintyse atpažinau kelią. Galiausiai ne Ignas mane vedė, o aš jį, tuo pačiu metu nekantraudama ir bijodama. Sustojau tiksliai toje vietoje, kur blykstelėjo mano atmintyje paskutinis vaizdas prieš tamsą. Šioje gatvėje buvo kelios gamyklos, keli apleisti namai su dideliais netvarkingais kiemais, o kelias ėjo tiesiai, be jokių posūkių. Atsisukau atgal.
Staiga viskas išnyko. O tiksliau - aptemo. Visa gatvė paniro į tamsą, o žibintai užsidegė. Ir staiga - stiprus dūris į nugarą...
Viskas įvyko taip greitai, sekundės dalyje, aš garsiai gaudydama orą suklupau, bet Ignas mane pakėlė nespėjusią pasiekti žemės. Kol atgavau kvapą, negalėjau pratarti nė žodžio.
- Aš prisimenu... - tariau ir papasakojau jam viską, ką mačiau.
- Tai tu neprisimeni žudiko veido? - įdėmiai išklausęs mane pasiteiravo Ignas.
- Ne, aš jo nemačiau. Man dūrė į nugarą su peiliu, o po to - viskas aptemo, - liūdnai pažvelgiau į jį, nes mūsų viltis išsiaiškinti tiesą išblėso.
- Nieko tokio. Dar sugalvosim, ką daryti, - padrąsinamai nusišypsojo jis. Aš jaučiausi nekaip, netikėjau, kad tai kada nors pasibaigs. Bet širdies gilumoje šis įvykis pažadino smalsumą, troškimą nuplėšti kaukę paslaptingąjam žudikui. Padaviau Ignui ranką ir mes nutolome nuo miesto.