Nematoma (Baigta)

2 dalis

...Už miesto iš lėto leidosi raudona kaip kraujas saulė nuklodama kapines rausvais atspalviais. Paskutinis jos spindulį užgožė kalnas. Ant kalno matėsi du juodi šešėliai. Vienas - naujai supilto ir gėlėmis nukrauto kapo su kryžiumi, o kitas - jaunos merginos baltais naktiniais ir tamsiai rudais plaukais. Tačiau antrojo šešėlio jūs niekada nepamatysite, nes tos merginos iš tikrųjų nėra... Ji mirė.

Visi jau buvo dingę. Kai atsikvošėjau ir sugrįžau iš savo šiurpių ir stingdančių kraują apmąstymų, atėjo naktis. Lėtai atsiplėšiau nuo žemės ir pasukau besileidžiančios saulės link. Man nerūpėjo, kur einu, aš nemąsčiau - tiesiog ėjau pasikliaudama savo išlikimo instinktu. Tuo metu mane valdė vaiduokliškoji mano pasąmonė. Ji nešė mane į tamsų mišką, kur sugebėjau užmigti, pakritusi ant minkštų samanų pakloto.
Kitą dieną vėl atsibudau savo lovoje. Ir vėl tas ratas... Užburtas, prakeiktas ratas! Kad ir kur užmigdavau, ryte visada atsidurdavau savo kambaryje. Atskėlusi visada pasisveikindavau su savo tėvais ir, nesulaukusi atsakymo, tyliai išsėlindavau laukan pasivaikščioti. Kasdien nueidavau vis toliau, nes vistiek žinojau, kad ryte atsidursiu namuose. Viską darydavau tyliai, stengdavausi nieko neišgąsdinti. Bet visada buvau šalta, šalta kaip ledas, nes kitaip būčiau išprotėjusi. Nors aplink mane buvo daugybė žmonių, aš buvau visiškai viena.

Vieną dieną, tai buvo lapkričio vidurys, sumaniau pasiknisti po palėpę. Kai tėvai išvažiuodavo į darbą, o Liepą palikdavo vaikų darželyje, galėdavau kiek ramiau atsikvėpti ir nereikėjo saugotis kiekvieno ant žemės gulinčio popierėlio. Tąkart ir pasitaikė tokia proga ir aš, iš nuobodulio nesugalvodama, ką čia nuveikus, įlindau į mūsų palėpę. Tai tik nedidelis kambarėlis, kurio sienos apkaltos lentomis, atstojančiomis spintas, virš galvos - nedidelė lemputė. Spintose prikrauta senų drabužių, knygų, o dešinėje, kur šiek tiek tamsiau - kelios dėžės su senais mano žaislais.
Įjungusi šviesą prisitraukiau kėdę prie artimiausios lentynos su krūva knygų, sąsiuvinių ir bloknotų. Perverčiau visas, bet nesuradau nieko, kas būtų mane sudominę. Vien tik seni mokykliniai sąsiuviniai ar vaikiški piešiniai, per plauką išvengę mirties židinio liepsnose. Peržiūrėjau ir kitą kalną, bet vis dar nieko įdomaus. Nusivylusi atsistojau ir jau norėjau išeiti iš čia, bet mano žvilgsnį patraukė sena rusva užrašų knygelė. Priėjusi paėmiau ją ir nubraukiau dulkes nuo viršelio. Ten puikavosi inicialai - L. K. Perdaug nesigilinau, ką tai galėtų reikšti, iškart verčiau pirmą puslapį. Panašu į dienoraštį. Knygelėje buvo tik du įrašai. Pažįstamas braižas. Dar kartą pažvelgiau į viršelį. Laima Karteikytė ! Mamos!
Pirmąjame ji rašė apie savo klasę ir mokyklą. Antrąjame - apie naujoką vaikiną, vardu Arlandas, kuris iškart krito jai į akį. Tai tėtis... Niekada neklausiau, kaip jie susipažino, sužinojau tik dabar. Mamos dienoraštis privertė mane nusišypsoti. Žvilgsnį patraukė vienas sakinys: ,,Jei aš turėsiu dukterį, norėčiau, kad ji būtų panaši į Arlandą: tokia linksma, graži ir drąsi". Nejučiomis akių kampučius suvilgė ašaros, bet aš jas nurijau ir nusinešiau knygelę į apačią įdėmiau peržiūrėti.

Kai anapus durų pasigirdo raktų skambesys, aš gulėjau savo kambaryje ir skaičiau žurnalą. Šeima sugužėjo į vidų, ir tėtis iškart įsijungė televizorių. Nekreipdama į visa tai dėmesio, toliau įdėmiai skaičiau straipsnius, kol prisiminiau, jog apačioje, svetainėje, liko mamos dienoraštis! Kuo greičiau ir kuo tyliau nuėjau į apačią. Turėjau paimti tą knygelę, kol niekas nepamatė ir neišsigando. Ją buvau palikusi mūsų stiklinio stalelio apačioje, prie žurnalų.
Visi jau sėdėjo ir žiūrėjo televizorių. Aš tyliai, ant pirštų galiukų, priėjau, pasilenkiau ir nepastebimai ištraukiau knygutę. Bet netyčia su alkūne pastūmiau ant stalo srovėjusį puodelį ir šis visu garsu trenkėsi į grindis. Ąselė nuskilo ir nuriedėjo dar toliau.
Išsigandusi atsisukau į tėvus. Šie, siaubo pilnomis akimis, žiūrėjo į puodelį.
- Matei? Jis pats nukrito! - virpančiu balsu pasakė mama.
- Aišku, kad ne! Gal kažkas sujudino stalą ir viskas - šaltai atkirto tėtis.
- Visi ramiai sėdėjom! Be to, ne ant kraštelio tebuvo.
- Nepradėk dabar svaigti! Vėl savo pasakas išsigalvosi?
- Tau čia ne pasakos! Tu iš viso manęs nepalaikai! Tu neįsivaizduoji, kaip man dabar sunku!
- Tai man galvoji lengva! Tai gal geriau baik svaičiot ir eik virti arbatos.
Kai tėvai baigė savo ginčą, aš jau buvau viršuje. Po laidotuvių jie ginčijasi vis dažniau. Netgi dėl visiškų niekų. O anksčiau pačiose sunkiausiose situacijose rasdavo kompromisą.

Kartą jie vėl susipyko. Buvo dar anksti, gal septynios, ir tėtis atsikėlęs ruošėsi į darbą, o mama gamino Liepai pusryčius. Nežinau, dėl ko jie susiginčijo, bet, atrodė, tikrai rimta. Pikti tėčio ir mamos balsai pynėsi vienas su kitu ir girdėjosi visam name. Aš prasibudau ir susikrimtusi, skaudančia širdim klausiausi jų ginčo. Galiausiai tėtis išėjo ir stipriai užtrenkė duris.
Atsargiai nusileidau žemyn. Mama skubėdama plovė indus ir verkė tyliai kūkčiodama, išraudusiu veidu.
Aš priėjau prie jos ir man taip suspaudė širdį, norėjau ir pati apsiverkti. Neištvėrusi apkabinau mamą, bet ji ištirpo mano glėbyje. Tada ir aš ėmiau ašaroti.
Staiga ji atsitraukė nuo plautuvės ir raudodama kažkur nuėjo. Išsigandau ir sparčiu žingsniu nusekiau paskui ją.
- Mam?
Tyla. Jokio atsakymo. Kur ji dingo? Staiga ji vėl sugrįžo. O rankoje ji laikė kažkokią virvę. Pašiurpau nejuokais, nes jos akys buvo persmelktos begalinės baimės. Ji numetė virvę ant žemės ir sparčiu žingsniu vėl kažkur išėjo. Pakraupusi greitai pačiupau tą virvę ir išmečiau pro pravirą langą. Mama sugrįžo ir atsinešė kėdę. Kai pamatė, jog virvės ant stalo nebėra, ji ironiškai nusijuokė, kas pasirodė be galo keista.
- Aš žinau, žinau, kad čia tu nori mane sustabdyti, bet tau nepavyks. Manęs neapgausi, - sakė ji ir šypsojosi pro ašaras, lyg beprotė vaikščiojo po kambarį pirmyn ir atgal. Neatpažinau savo mamos. Išplėtusi akis, pašiurpusi nuo viso šio košmaro, stebėjau ją. Ir po šio jos poelgio nesitraukiau nuo jos nė per žingsnį, taip bijojau, kad ji ko nors sau nepasidarytų.

Nuo tos siaubingos dienos persekiojau mamą kiekviename žingsnyje, bet kartais ją taip dar labiau gąsdindavau. Visaip nutikdavo - tai užlipdavau ant girgždančios lentos, tai sucypdavo durų vyriai. Mačiau, kad su kiekviena diena ji darėsi vis labiau išsigandusi, paakiai vis juodesni, o akys nebešvietė tuo ankstesniu jaunatvišku džiaugsmu. Ji nyko mano akyse ir aš visai nežinojau, ką daryti: išeiti ar likti ir ją saugoti? Bet viena lemtinga žiopla mano klaida viską išsprendė.

Buvo šeštadienio vakaras. Mano tėvai, kaip jau įprasta, žiūrėjo televizorių. Man viršuje pasidarė nuobodu ir aš užsigeidžiau paskaityti vieną knygą, kuri buvo sveitainėje, ant lentynos. Toje spintoje buvo mūsų taurės ir stiklinės. Nuslinkau į apačią ir kuo tyliau praėjau pro beveik miegančius tėvus.
Bandžiau pasiekti knygą, bet lentyna buvo aukšta ir man niekaip nesisekė. Tada atsirėmiau kita ranka į žemiau esančią lentyną ir vėl pabandžiau. Jau beveik mano pirštai lietė knygos viršelį, kai staiga - babach! - didžiulis triukšmas ir aš pajutau gulinti ant žemės, o šalia - daugybė stiklo šukių. Lentyna, ant kurios buvau pasirėmusi, išlūžo. Bijojau net pažvelgti į savo tėvus. Kai atsisukau, jie abu stovėjo baimės perkreiptais veidais. Mama prisiglaudė prie tėčio ir ašarų pilnomis akimis, virpančiu balsu paprašė:
- Prašau, prašau... Važiuokim iš čia. Bet kur, tik kuo toliau. Aš daugiau nebegaliu...
Tėtis turbūt manė taip pat, nes nieko nepasakė ir jie abu išėjo krautis daiktų. Pažadino Liepą, apsirengė. Viską darė labai greitai. Kai jie buvo prie durų, aš neištvėriau:
- Prašau... Ne... Neišeikit. Nepalikit manęs, prašau...
Jie lediniais veidais avėsi batus. Prieš mano ašaromis aplaistytą veidą užsidarė tamsiai rudos durys.
- Atsiprašau... - tai buvo mano paskutinis žodis ištartas mano tėvams. Tada aš ilgai ir garsiai verkiau. Galiausiai sukilo stiprus pyktis, toks stiprus, besiveržiantis pro širdį. Nesitverdama iš skausmo, nebevaldydama savo emocijų, laksčiau iš vieno kambario į kitą, mėčiau ant žemės viską, kas papuola, kraustydama spintas, daužydama indus. Po to nulėkiau į virtuvę, nuo šaldytuvo paėmiau degtukus, pačiupau purškiamą dezodorantą ir svetainėje įžiebiau ugnį. Liepsnos beregint apėmė visą kambarį, po to išplito į kitus. Aš stovėjau vidury didžiulio laužo, verkiau ir nejaučiau jokio karščio, tik malonią šilumą. Liepsnos laižė visą mano kūną. Man nerūpėjo, ką pagalvos kaimynai ar kiti pašaliniai. Norėjau, kad visi matytų mano pyktį ir skausmą. Išliejau visas emocijas, sukauptas per tuos tris mėnesius, jos degė kartu su mano namu. Galiausiai atsisėdau ten, kur liepsnų buvo daugiausia ir verkiau, verkiau ir šaukiau, o didelės ašaros gesino liepsnas aplink mano kojas...