Namas ant uolų (LT)

11. Tiesa

ĮSPĖJIMAS. Dalis N-18. Taip pat sekanti dalis bus paskutinė :) Gero skaitymo :)

Automobilis. Ji atpažino markę. Spalvą. Vos prisivertė neužtrenkti garažo durų ir negrįžti atgal.

Jis sakė, kad vaikinai išvyko, bet kažkodėl jų automobilis stovėjo Evereto garaže.

Milena priėjo prie automobilio. Jo viduje buvo prikrauta krepšių. Per kūną lyg elektros srovė nutekėjo šiurpas. Vaikinų daiktai. Ji priėjo prie vairuotojo durų. Užtempė megztinio rankovę – nenorėjo palikti pirštų antpaudų. Žinojo, kad tai, ką ras viduje, nepradžiugins. Nenorom atidarė duris – šios taip pat buvo nerakintos. Aišku, Everetas nesitikėjo, kad ji šniukštinės.

Nosį užgulė kvapas – geležies tvaikas, susimaišęs su salsvu puvėsio kvapu. Ji instinktyviai griebėsi už nosies. O tuomet suklykė.

Viljamas gulėjo priekyje, nenatūraliai paguldytas per dvi sėdynes. Net ir garažo prietemoje ji matė, kad jo oda išbalusi, o lūpos – pamėlę. Ant jo nesimatė kraujo, bet kraujo kvapas tvyrojo automobilyje. Jie neišvyko, suprato Milena. Jie visi kažkur čia.

Prietemoje ji pasuko galvą ir po krepšių krūva ant galinės sėdynės išvydo Mauricijaus veidą. Tai iš jo tekėjo kraujas. Jo galvoje žiojėjo skylė. Gilus, didelis rėžis, einantis iki pat antakio. Lyg padarytas kirviu. Mauricijaus akys buvo apsitraukę balta migla. Kaip nešviežios žuvies.

To jau buvo per daug. Milena trenkė automobilio dureles, nebesirūpindama dėl antspaudų. Sužiaukčiojo. Įkvėpė, kažkur giliai gerklėje pasigirdo švilpimas. Nevems. Ne, ji nevems. Turi palikti viską taip, kaip rado.

Vis dėlto prieš išeidama norėjo patikrinti dar vieną vietą. Jai reikėjo žinoti, ar jis nužudė visus. Todėl ir vėl užsitempė megztinio rankovę ir atidarė bagažinę. Vėl sužiaukčiojo.

Džunas. Dilanas. Džunas veikiausiai nesipriešino. O Derekas priešinosi, ir dar kaip. Veikiausiai todėl Everetas sukapojo jį į gabalus.

Ji uždarė bagažinę ir svirduliuodama išėjo iš garažo. Dabar jai reikėjo bėgti, ir greitai. Pasigailėjo palikusi telefoną miegamajame. Dar blogiau buvo tai, kad nežinojo, kur Everetas. Ji žengė link namo.

- Milena? – išgirdo Everetą.

Ji sustingo. Balsas pasigirdo iš verandos.

- Mile, palikai arbatą lauke, atšals, - kalbėjo jis lyg niekur nieko.

Ji išgirdo, kaip atsidaro lauko durys. Žingsnis, du. Jis viduje.

Ji pasileido bėgti pakrante. Bėgo, nesustodama, žengdama per automobilio padangų žymes, per akmenis ir smėlį. Vanduo laižė batus. Ji buvo gera sprinterė. Kažkada, mokykloje. Bet ilgi atstumai niekada nesisekė. Neilgai trukus pajuto skausmą šone, ėmė trūkti oro, skaudėjo pėdas ir net pečius. Bet baimė buvo geriausia motyvatorė.

- Mile! – išgirdo ji balsą kažkur toli. Jis greičiausiai apieškojo namą ir niekur jos nerado. Įdomu, ar supras?

Ji bėgo. Akmuo pasimaišė po kojomis. Parkrito. Nusibrozdino delnus, sušlapo kelius. Nesvarbu. Atsistojo ir vėl bėgo. Laikas dingo. Liko tik vėjas, šaltis, vanduo. Pribėgo pakilimą šlaitu. Pakilo. Bėgo per mišką, nurimusį ir keistai tuščią. Nenatūraliai žalią.

Netikėtai prieš akis išdygo vila. Ji pasiekė tikslą. Nubėgo prie smėlio kelio.

Vanduo. Ir vėl potvynis, suknistas potvynis po potvynio. Ar vanduo išvis kada nors nusileidžia?

Ji norėjo nusiimti batus. Plauks, nusprendė. Negalėjo čia likti.

- Mile!

Sustingo.