EPIZODAI TAMSOJE ✔

Ⅲ

*ੈ✩‧₊˚

Mano smegenyse visada buvo seratonino, oksitocino, endorfinų ir dopamino trūkumas. Išvertus į lietuvių kalbą – trūko laimės hormonų, kurių, regis, mano paika smegeninė nesugeba išskirti.

Endorfinai, pojūčio prasme, yra stipriausias laimės hormonas – jiems išsiskyrus visą kūną apima šilta euforija. Rūkydamas suktinę sakydavai, kad rūkai endorfinus. Tai tarsi tavo afrodiziakas.

Eilinį vakarą per televizorių groja MTV, stebiu kaip šoka juodaodės gražuolės. Stalas nukrautas saldumynais, varškės sūreliais, kuriuos abu taip mėgstam, ir kitais užkandžiais. Tavo pusantro kambario butas skendi marihuanos dūmuose, sumišusiuose su citrinos kvapu, o aš, kaip visada sustirusi, lindžiu pataluose užsimaukšlinusi tavo kojines ir laukiu, kol prie lango į orą išpūsi visus savo endorfinus.

Priguli šalia kvepiantis dūmais, patenkintas šypsaisi į plaučius prisipumpavęs laimės ir dalį jos paleidęs į šaltą žiemos orą. Glaudiesi. Tylim, žiūrim televizorių.

Jau nebežinau, ar dar ta pati diena, ar jau kita, bet keltis nesinori. Lovoje taip šilta... Ant fotelio knarkia šuo ramiai užmerkęs akis tarsi keturkojis angelas.

Mūsų laikas skrieja tavo lovoje. Pasimetam kada čia rytas, kada vakaras. Atrodo, kad tokią niūrią ir storą žiemą visada tamsu. Žaliuzės visada užtrauktos. Gulėdami lovoje skęstame savo iliuzijose, tavo endorfinų dūmuose, MTV muzikoje ir kūniškuose malonumuose. Nesinori pabusti iš šio sapno, pripažinti, kad yra kita realybė negu mūsų.

Paskendom vienas kitame....

Atrodo, kad taip visą gyvenimą ir buvo – mudu du, kartu, čia, šiame kambaryje. Pasimetę, paklydę, sutrikę.