EPIZODAI TAMSOJE ✔

Ⅹ

*ੈ✩‧₊˚

Skambini man netrukus po to, kai paleidai namo. Prašai greičiau atvažiuot, tave paimt. Balsas neramus, dreba, jaučiu pavojų. Jaučiu tvaiką. Didžiulį dvoką. Taip dvokia baimė. Baimė, kad tai pabaiga. Bloga nuojauta, kokia bloga nuojauta.

Sakei lauksi aikštelėje, bet tavo namų kieme jau siaučia policija. Ant asfalto išdrėbtas sportinis krepšys su kanapėmis, kuris liko taip ir nepanaudotas... Atvirame tavo buto lange plaikstosi užuolaida ir širdgėlos kupinu balsu kaukia šuo...

Dingai. Nežinia. Daugiau nieko.

*

Atsisveikinti susitinkam po poros dienų, viskam nurimus, naktį. Tamsu, tik sniegas palaiko šviesą. Perduodi man savo šuns pavadėlį, sakai, kad jis dabar mano. Apsikabinam žiauriai stipriai, žinodami, kad tai paskutinis kartas. Šlubčioji, nes skauda koją – tą vakarą iššokai pro langą. Nemaniau, kad tavo pamėgti endorfinai galėtų taip sušikti tą tobulą dieną. Ir mūsų gyvenimus.

Atsisveikinant, liepi man neverkt. Ir gyvent laisvai, kaip visada norėjau. Ir nedepresuot. Ir gal dar kažkada gyvenime pasimatysim... Ir ačiū pasakai. Kad visada buvau šalia, kai niekas kitas nebuvo. Kad nesijuokiau, jog psichinis ir ryji tabletes.

Aš pasakau tik tiek, kad niekada tavęs nepamiršiu ir laikausi neverkusi. Sunku kalbėt, žodžiai spaudžia gerklę, todėl geriau tyliu. Iš visų jėgų laikau ašaras ir skausmą, kuris ropoja stemple. O atrodo tiek daug noriu pasakyt...

...ačiū, kad mane užauginai. Ir mane, ir storesnę odą man...

...kad išmokei kovot. Už save ir savo laisvę...

...ir tiesiog... kad buvai. Netobulas, su visomis ydomis ir trūkumais. Bet visada tikras, visada toks, koks širdy esi. Ir niekas niekada nesupras mūsų... ką turėjom, kas čia buvo. NIEKADA...

...niekas nesupras, kodėl tokia kaip aš, susidėjo su tokiu kaip tu. Ir jie dar daug kartų mane engs už tai, prikaišios, vadins tave visokiais žodžiais. O aš atsakysiu, kad jie tavęs nepažįsta.

Ir taip paprastai ir greitai pasibaigia mūsų istorija. Keliauji į nežinią, su meile tave paleidžiu ir pasmerkiu save amžinoms kančioms, pasmerkiu save tavęs ieškojimui visuose sutiktuose vyruose... Pasmerkiu amžinam ilgesiui ir nežiniai, neužtikrintumui.

Sudūžta mūsų širdys sulig paskutiniu bučiniu. Jų niekas jau nesuklijuos, nepadės jokia kita meilė, nes tokios kaip mūsų jau nebus. Daugiau netarę vienas kitam nei žodžio, išsiskiriam į skirtingas puses.

*

Tai buvo Jis ir odė Jam. Gyvybingos šokoladinės akys ir žaismingai judantys antakiai. Antagonisto šypsena. Išskirtinė gyvenimo filosofija. Drąsa ir ištikimybė sau. Didelė, didelė, sužeista širdis.

Jis buvo ir yra laisvė. Mes kartu – buvom du gyvenimo menininkai, kuriantys savo laisvę.

Kiekvienais metais, per Naujuosius, pakeliu šampano taurę už Jį. Už mūsų laisvę, kad ir kur jis laisvas dabar bebūtų...