Laiko vagis (Priešistorė)

1.

Gyvenimas buvo tarsi stalo žaidimas ir šį kartą kauliukai iškrito ne mano naudai. Jie sužinojo. Kažkokiu būdu prisikasė prie manęs, tačiau vis dar neturi įrodymų. Buvau tuo visiškai tikras, tačiau šaltas prakaito lašas vis tiek nutekėjo nugara, kai sėdausi ant kėdės priešais akademijos vyriausiuosius. Po velnių, jie tikrai žinojo.

- Derekai Blekai, ar numanote, kodėl buvote pakviestas?

Nes buvau sušiktas melagis?

- Ne, net nenutuokiu.

Prieš mane atsistojo Libertė Morgan, ji atrodė taikiausiai nusiteikusi iš visų vyriausiųjų. Ji pažiūrėjo į kažką man už nugaros kas privertė taip pat grįžtelti. Į kabinetą taip pat įėjo Geibas, Semas ir Natanielis. Puikumėlis.

- Ar tai kaip nors susiję su Pasirinkimo ceremonija?

Akademijoje praleidau jau metus, tad artėjo metas kada turėjau pasirinkti savo būrį. Tiksliau runos būtų parodžiusios kur priklausau. Tačiau bėda buvo ta, kad aš jau žinojau kas esu.

- Taip, iš dalies. Visgi, prabėgo jau metai, kaip esi akademijoje ir artėja tavo paskyrimas būriui. Tačiau šiais metais viskas bus kitaip ir vyriausieji jaučia pareigą kiekvienam ceremonijos laukiančiam jaunuoliui, tai pranešti asmeniškai.

Visai ne tai tikėjausi išgirsti. Šiek tiek atsipalaidavau. Geriau įsižiūrėjęs supratau, kad Libertė neatrodė supykusi, kiti vyresnieji taip pat. Veikiau jau susirūpinę, bet to priežastis, regis, buvau ne aš. Viduje įsižiebė viltis, kad galėjau klysti.

- Dėl tam tikrų aplinkybių šiais metais nebus naudojamasi runomis, kurios turėtų parodyti kiekvieno jaunuolio būrį, - pasakė vienu iškvėpimu.

Nulenkiau galvą ir slėpdamas palengvėjimo išraišką pasitaisiau slystančius akinius. Tai įvyko praeitą vasarą ir jie tai žino. Kažkas pavogė runas ir iki šiol niekam nepavyko jų surasti.

- Todėl šią vasarą bus rengiama tam tikra... pavadinkime tai stovykla. Jos metu jūs susidursite su įvairiomis užduotimis ir būsite atidžiai stebimi dėstytojų bei būrio vadų.

Staiga tapo ne itin patogu sėdėti ant kėdės. Per šiuos metus ne veltui stengiausi niekam nekristi į akis, tad ateinanti vasara skambėjo kaip tikra katastrofa.

- Vadinasi, neturėsime nė menkiausių atostogų? - pamėginau pajuokauti, o spigtelėjęs balsas išdavė, kad jaudinuosi. - O ar galima tos stovyklos išvengti? Nesu labai tinkamas tokiems dalykams... Jei studentai turi galimybę pasirinkti, kuriame būryje norėtų priklausyti, tai aš jau žinau, kur turėčiau būti.

Libertė susižvalgė su kitais vyriausiaisiais. Kažkas buvo negerai.

- Atleisk, jei ne taip išsireiškiau... Matai, tave pasikvietėme todėl, kad pasirodė tinkama dėl to įspėti. Mes svarstysime ne tai, kuriam būriui turėtum priklausyti, o ar iš viso turi pašaukimą būti laiko sergėtoju.

Galėjau prisiekti, kad širdis stabtelėjo. Jie galėjo mane išmesti iš akademijos, o tai prilygo tokiam pačiam blogiui, kaip būti pričiuptam dėl savo melo. Negalėjau to leisti. Susiraukiau stengdamasis greitai surasti išeitį iš šios padėties.

Nespėjus man prasižioti vyriausioji tęsė toliau.

- Deja, per šiuos metus nė vienas dėstytojas neįžvelgė tavo potencialo, todėl tavo atveju, tik runos galėtų pasakyti, kur priklausai...

Taip, tik runos galėtų mane išduoti.

- ... o negalėdami jomis pasinaudoti, privalėsime patys priimti sprendimą. Taip pat galiu pridurti, kad nesijaudintum dėl Remos. Ji tikrai turi pašaukimą.

Žinoma, kad turi, nes tik dėl jos čia ir buvau. Taip pat nė už ką negalėjau jos palikti.

- Manau, galiu jums įrodyti, kad taip pat čia priklausau.

Libertė nepatikliai mane nužvelgė, o už nugaros pasigirdo Geibo ir jo draugelių krizenimas. Tas tipas ėmė manęs nekęsti vos man įkėlus koją į akademiją. Galbūt jis turėjo velniškai gerą nuojautą arba buvo visiškas šiknius. Žinau ką jie matė... Susikūprinusį keistuolį, kuris slėpėsi po pernelyg dideliu megztiniu ir kvadratiškais akiniais. Tačiau dabar apie tai negalvojau. Mane buvo užvaldžiusi vienintelė mintis, kad negaliu leistis atskiriamas nuo Remos.

Pasilenkęs nuo vyresniųjų stalo pačiupau nedidelę vazelę ir tėškiau ją į grindis. Libertė išpūtė akis, kiti pašoko ant kojų, o už nugaros buvę vaikinai taip pat suskubo artintis. Tačiau jau kitą akimirką visi sustingo. Besivoliojančios šukės greitai pakilo į orą ir suskriejo man į delną, prireikė vos kelių judesių ir duženos virto nauju meno kūriniu. Mane vadino nepritapėliu, keistuoliu ir neišmanėliu, tačiau nei vienas jų nesitikėjo, kad pajėgsiu padaryti tai, ką padariau. Man ant delno stovėjo miniatiūrinis Eifelio bokštas.

- Manau turėčiau priklausyti vykdytojų būriui, - pasakiau tyliai ir padėjau statulėlę ant stalo.

Mano rankos virpėjo, o viduje jaučiausi taip tarsi sprogčiau. Kol kas dar nesugebėjau įvertinti to, kaip rizikingai elgiausi. Kas galėjo pagalvoti, kad pirmakursis mėmė visus priblokš. Neturintis potencialo...

- Derekai... tai buvo labai įspūdinga.

Libertė pirmoji atsipeikėjo. Sugebėjau tik linktelėti ir šiaip ne taip surezgiau kelis žodžius. Troškau greičiau nešdintis iš šio kabineto. Žodžiai skriejo it pro vatos sluoksnį. Vyresnieji turi aptarti tai kas čia įvyko. Greitai čiupau savo krepšį ir puoliau pro duris. Galėjau prisiekti, kad Grego žvilgsnyje užsidegė dar didesnė neapykantos liepsna.

Tai ką padariau vyresniųjų akivaizdoje pribloškė ir mane patį. Šiaip ar taip, nė vienas laiko sergėtojas negalėjo įsivaizduoti, kas sėdi jų pačių panosėje. Tik Rema žinojo, ką galiu. Negalėjau prisipažinti to, kas iš tiesų buvau. Bėgti niekada nebuvo išeitis, tad viskas ką galėjau padaryti, tai susitaikyti. Turbūt dabar tam buvo tinkamas laikas. Rema turbūt didžiuotųsi. Visgi, nors ėmiau pripažinti dalį savo paslapčių, kai kurios jų niekada neturėtų būti atskleistos. Nors vengiau to, dabar privalau slėpti tai, kas gali sunaikinti man patį brangiausią žmogų. Sugniaužiau kumščius, viskas tik dėl Remos.