Laiko vagis (Priešistorė)

4.

Tinklas nesiskyrė niekuo nuo paprasto pasaulio. Išskyrus tuom, kad kai kurie žmones atsidūrę tinkle įgaudavo tam tikrų gebėjimų. Tinkle kiekvieno laiko saugotojo atlikti veiksmai turėjo pasekmes, todėl visi studentai privalėjo elgtis labai atsargiai. Regėtojai galėjo matyti laiko tėkmės neatitinkančius dalykus, vykdytojai - taisydavo tas spragas, o prižiūrėtojai - užtikrindavo teisingą tolimesnę laiko tėkmę. Taip pat gaudydavo tokius kaip aš - laiko vagis.

- Šiandien viską tik stebėsite, - garsiai kalbėjo dėstytojas Frankas, kurio būriui priklausiau. - Pirmakursiams draudžiama klaidžioti vieniems, visur privalote būti lydimi savo partnerio. Labai tikėtina, kad dar šį vakarą pradėsite jaustis keistai, leiskite tinklui persismelkti per jus ir netrukus jau žinosite, koks jūsų pašaukimas.

Vos įžengus į tinklą pajutau jo svorį. Priešingai nei kiti pirmakursiai tinkle aš lankiausi jau tikrai ne pirmą kartą. Praėjus pro vartus čia vis dar buvo ta pati akademija, tos pačios gatvės, tas pats miestas... Visi gyveno įprastą gyvenimą, o ir mes netapome neregimomis šmėklomis. Mes visi vis dar buvome čia, tačiau mūsų akys ėmė regėti šiek tiek kitaip, juslės suintensyvėjo, kauluose besismelkiančios galios ėmė kopti į paviršių...

Leidau pro ausis dėstytojų kalbas, nes visą tai jau žinojau. Tinklas iš tiesų mane vertė jaustis kitaip, tarsi atgimtų mano visai kita pusė, kuri nebuvo tokia tyli ir nepastebima. Tinkle aš prisimindavau, ką reiškia turėti galios, būti matomu ir koks saldus gali būti kerštas, kai savo rankomis gali tai, ko negali kiti.

Rema. Privalėjau galvoti apie Remą. Ji buvo mano vienintelė likusi šeima, svarbiausias žmogus, dėl kurio viską dariau. Tik tam, kad ji būtų saugi mes atvykome į akademiją, net jeigu tai galėjo kainuoti mano paties laisvę. Mintys apie Remą man turėjo padėti išlikti stabiliai.

Dėstytojai kiekvienai studentų porai išdalijo raktus, žinoma, mūsiškius pasičiupo Iverė. Mums buvo skirtas nedidelis automobilis ir nurodyta vieta, kur turime nuvykti. Iverė šmurkštelėjo už vairo, tad man liko vieta šalia.

- Taigi, gali pasakyti, kuria kryptimi reikia važiuoti?

- Maniau, gavai adresą.

- Gavau. Bet noriu, kad pamėgintum pasinaudoti savo intuicija.

Iverė užvedė mašiną, o man į skreitą įmetė kitą raktą. Jis buvo visiškai paprastas, be jokių ornamentų ar keistų išlinkimų. Žinoma, mergina tikėjosi, kad susitelkus į jį, galbūt pajausiu kokias duris jis gali atrakinti. Aš galėjau padaryti kai ką panašaus, tačiau nenorėjau išsiduoti.

- Aš nesu regėtojas, nežinau kur jis veda.

- Hmm...

Man velniškai nepatikdavo kai ji kiekvieną kartą išleisdavo šį garsą. Atrodydavo, kad mintyse vis kažką pasižymėdavo.

Mašinai pajudėjus nusigręžiau į kitą pusę. Pamačiau, kad pirštais neramiai barbenau į kelį ir iš karto lioviausi. Privalėjau susikaupti, tačiau jaučiau kaip imu pildytis įvairiausių jausmų, tarsi ąsotis į kurį visu pajėgumu paleido vandens iš čiaupo.

Su savimi turėjau ne vieną daiktą, kuris šaukte šaukė savo istoriją ir norėjo, kad sekčiau jų rodomu keliu. O garsiausias buvo žiedas, kabantis po kaklu. Galbūt dėl to, kad priklausė mamai ir dabar velniškai įkyriai reikalavo keršto.

Žinojau, kad tai buvo keista... Jausti daikto emocijas. Tačiau žiedas man buvo svarbus, nes ne tik priklausė mamai, tačiau taip pat ant jo buvo išraižyta Blekų pavardė. Mama turėjo nugyventi dar ilgą gyvenimą, tačiau kitas laiko vagis pavogė jos laiką... Aš turėjau jį sustabdyti, tačiau to nepadariau, o dabar mano paties kraujas reikalavo atkeršyti už savo šeimą.

Nejučia per marškinėlius sugniaužiau žiedą. Kažkodėl šį kartą velniškai aiškiai jaučiau jo klyksmą. Draskantį gerklę ir sprogdinantį ausų būgnelius. Troškaus pasileisti į priešingą pusę nei vežė automobilis. Prieš akis mačiau tarsi žemėlapį, kur turėčiau keliauti. Taip dar nė karto nėra buvę.

Mano kvėpavimas pagreitėjo, o dešinė pėda ėmė degti, tarsi būčiau užmynęs žariją. Būtent tame bate buvau paslėpęs runą. Ar tai ji mane taip veikė? Žinojau, kad kai kurios runos galėjo sustiprinti gebėjimus, tačiau kai praėjusią vasarą visą jų šūsnį pavogiau iš akademijos, nė viena jų man nesukėlė panašaus efekto. Tad kodėl ši? Nelemtas daikčiukas pražudys greičiau nei tikėjausi.

Staiga automobilis metėsi į kelkraštį ir žviegdamas padangomis sustojo. Nustebęs atsisukau į mėlynaplaukę, o ši jau spoksojo į mane įsmeigusi savo rūsčias akis.

- Tu jau esi buvęs tinkle, - apkaltino.

Ji neklausė. Ji žinojo. Velniava, velniava, velniava! Tylėjau it vandens į burną prisėmęs, nes nebuvo taip lengva vėl susitelkti į tai, kas vyko čia, o ne mano viduje.

- Mačiau tave prie vartų, bet tai vyko ne šiandien, o kažkada seniau. Buvai labai susikaupęs ir dėl kažko jaudinaisi. Tai buvo tarsi blyksnis man prieš akis. Niekada nesu to regėjusi.

Visas įsivaizduojamas vanduo ką tik išbėgo man iš burnos. Viskas buvo daug blogiau nei galėjau numanyti. Iverė buvo pernelyg arti manęs, o turėta runa turbūt paveikė ne tik mane...

- Atsakyk man, Derekai! Nes jeigu to nepadarysi, tuoj pat grįšime į akademiją.

Bet kuriuo atveju buvo sumautai blogai. Abu pasirinkimai buvo šūdini. Tačiau aš privalėjau išlikti, kad ir kiek man tai kainuotų. Dėl savo šeimos, dėl Remos turėjau padaryti viską.

- Aš noriu tau atsakyti, bet... ar būsi mano pusėje? - apklausiau labai tyliai šiek tiek užsikirsdamas.

- Jeigu tu pažeidei akademijos taisykles, tuomet nėra pasirinkimo.

- Tu jau žinai, kad pažeidžiau, bet vis dar esame čia.

Iverė galėjo nieko nesakiusi mane grąžinti atgal, tačiau mes vis dar sėdėjome čia. Kažkas ją vertė abejoti.

- Paprastai regėtojai permato žmones, - galiausiai atsiduso pakreipdama galvą. - Tačiau tave perprasti sudėtinga. Nėra taip, kad tavęs nematyčiau, tačiau nesuprantu to, ką matau.

Man reikėjo Iverės pasitikėjimo, o aš galėjau pasinaudoti merginos smalsumu. Numaniau, kokius blyksnius ji dar galėjo pamatyti apie mane, todėl kažkaip privalėjau tam pasiruošti.

- Keliaukime toliau ir aš tau padėsiu suprasti.

Tai buvo tamsus pasiūlymas ir Iverė tai suprato. Galiausiai nieko neatsakiusi ir vėl užvedė mašiną ir pajudėjo pirmyn. Suturėjau beišsprūstantį atodūsį.

Tyloje mano mintys sukosi tik apie tai, kad kažkaip privalėjau pabėgti. Tinklas ir runa sužadino mano norą apsaugoti Remą ir atkeršyti už mamos mirtį. Nenorėjau, kad Iverė apie tai suprastų. O blogiausia buvo tai, kad visi laiko vagys buvo žudikai. Labai nenorėjau, kad ji pamatytų, jog ir aš buvau vienas iš jų.