Laiko vagis (Priešistorė)

9.

Vos spėjome pasislėpti už pertvaros, kai ant stogo nuaidėjo dar vieni žingsniai. Kurį laiką su Ivere sėdėjome sustingę, tačiau netrukus smalsumas nugalėjo ir atsargiai žvilgtelėjau per kraštą. Atėjusi žmogysta slankiojo palei laikrodį, deja jo veido nesimatė, nes vilkėjo apdribusį bliuzoną su gobtuvu. Bandžiau perprasti, ką atėjūnas daro, tačiau jis tik vaikštinėjo pirmyn ir atgal, truputį pasikuitęs kišenėse kažką išsitraukė.

Nors netikėtas Iverės užpuolimas mane šiek tiek išmušė iš vėžių, vis dar galėjau laikytis savo pradinio plano - pavogti iš šio nedorėlio laiką ir pasinaudoti visatos laikrodžiu. Labai tikėjausi, kad tokiu būdu visi pažymėti žmonės taps laisvi nuo mirtinos prievolės. Man tereikėjo sulaukti tinkamo momento. Stebėjau, kaip jis trečią kartą apeina ratą tokiu pat atstumu, tačiau vis delsiau. Net Iverė kumštelėjo į šoną ir skėstelėjo rankomis.

- Ar tau nė kiek nesmalsu, kodėl jis tai daro? - sukuždėjau vos girdimai.

- Ką? Ne. Greičiau padaryk tą savo triuką, kol viskas neprasidėjo, - maldavo mergina. - Nežinome, kiek laiko mums beliko...

Žinoma, ji buvo teisi. Žmogus vis dar vaikščiojo ratais, tačiau šį kartą pradėjo eiti į kitą pusę. Šiek tiek pasviręs į priekį išvydau, kad ant visatos laikrodžio jis dėliojo runas. Palaukiau, kol buvo pradėtas eiti naujas ratas, ir vos žmogui atsukus mums nugarą, greitai šokau iš savo vietos. Akimirksniu įveikiau mus skyrusį atstumą ir ištiesęs ranką čiupau už gobtuvo. Privalėjau jį patraukti, nes man reikėjo laisvo kelio prie kaklo, kur slėpėsi kiekvieno asmeninė laiko saugykla.

Vos gobtuvui nukritus nuo galvos į mane atsisuko ten besislėpęs žmogus. Pirštais jau buvau įsikirtęs jam į sprandą, o užpultasis taip pat rengėsi susirėmimui, tačiau abu taip ir likome sustingę, nes pažinome vienas kitą.

- Rema?

Mano sesuo nuleido rankas, kuriose jau žvilgėjo keistos perlamutriškai žalsvos bangos. Apstulbęs stebėjau, kaip jos veide plykstelėjo šypsena ir išsivadavusi iš mano gniaužtų atsisuko veidu į mane.

- Derekai, ir ką čia sumanei? Nejau ketinai apvogti? - pasišaipė švelniai.

- Rema, ką tu čia darai?

Susiraukęs papurčiau galvą. Vis dar buvau priblokštas, kad po gobtuvu slėpėsi žmogus, kurį mažiausiai tikėjausi čia išvysti. Protas ėmė karštligiškai ieškoti paaiškinimo, nes tai be jokios abejonės buvo klaida. Kažkokiu būdu ji atsidūrė čia pačiu blogiausiu metu. Tačiau, kai žvilgtelėjau į sesers rankas, man užgniaužė kvapą. Jose buvo runos, kurias pats pavogiau iš universiteto. Tiksliau, trūkstama jų dalis...

Jaučiau, kaip imu sunkiau gaudyti orą. Negalėjau patikėti, kad už visos šios niekšybės slėpėsi Rema. Ji buvo ta, dėl kurios padaryčiau viską, kad tik apsaugočiau ir apginčiau, o dabar tiesa badyte badė akis, kad mano sesuo ketino atlikti masinį aukojimą. Papurčiau galvą, visiškai atsisakiau tuo patikėti.

- Dieve, ką visą tai reiškia? Ką tu padarei?

Nervingai pirštais įsikirtau sau į plaukus ir kelis kartus prakošiau. Nelemti akiniai ėmė slysti nuo nosies, mane mušė karštis. Jaučiau, kaip kūnu ima lakstyti virpulys, tarsi nujausčiau, kad netrukus įvyks kai kas labai baisaus.

- Pasirodei anksčiau nei tikėjausi, - lyg niekur nieko truktelėjo pečiu Rema. - Bet dabar galėsi padėti man pasiruošti ceremonijai.

Spoksojau kaip sesuo rankose subarškina runomis. Tik atidžiau įsižiūrėjęs suvokiau, kad ji turėjo ne tik akademijai priklausančias runas, tačiau ir keletą pilkų... lygiai tokių pačių, kokią runą buvau radęs ir aš.