Laiko vagis (Priešistorė)

8.

Iverė nuo manęs atsitraukė, tarsi čia ir dabar ketinčiau ją pulti. Užplūdusi runų energija tikrai viską suaštrino, viduje vėl nubudo kirbantys norai, tačiau neketinau jiems pasiduoti.

- Nesijaudink. Tikrai neketinu apvogti tavęs.

Nusisukau į visatos laikrodį. Tikėjau, kad čia atsiradome ne veltui.

- Kadaise šiek tiek domėjausi šiuo laikrodžiu, - prakalbau lėtai pirštais braukdamas per vieną išsišovusį skaitmenį. - Manau, kad pasinaudoję juo galėtume sustabdyti tai, ką pradėjo nedorėlis. Mums tereikia palaukti, kol jis čia ateis, o man atėmus iš jo laiką, viskas turėtų grįžti į savas vėžes. Kadangi man jo laiko nereikia, galėsime pasinaudoti laikrodžiu ir...

Nespėjau užbaigti sakinio, nes pajutau smūgį į nugarą. Strimgalviais virtau į priekį, o skausmas per nugarą nuslinko į šoną. Pasirėmęs ant alkūnių greitai žvilgtelėjau per petį ir išvydau prie manęs einančią Iverę su kažkokiu gelžgaliu rankose.

- Ivere?! - šūktelėjau dusliai.

Tačiau atrodė, kad mergina manęs visai negirdi. Juodos akys buvo įsmeigtos į mane ir visai nemirksėjo, veide nebeatsispindėjo nė viena emocija. Kai ji užsimojusi smogė, greitai pasiritau į šalį. Nespėjau pakilti, kai ji ir vėl metėsi ant manęs.

- Ivere!

Ji nė kiek nereagavo į mano šūksnius. Kai puolė, koja spyriau į pilvą ir susverdėjusi mergina šiek tiek atsitraukė.

- Po galais, Ivere, atsipeikėk!

Putojausi po nosimi, o mėlynplaukė ir vėl užsimojusi puolė. Automatiškai kilstelėjau ranką gindamasis. Iverė pataikė į apyrankę ir ši sutrupėjo, runos išsibarstė po kojomis. Galėjau kumščiu smogti į veidą, tačiau neprisiverčiau. Nenorėjau, kad nukentėtų daugiau nei jau buvo nukentėjusi, todėl net grumtynių metu stengiausi jos nesužaloti. Galiausiai šiek tiek užsukus rankas pavyko išplėšti strypą.

Nors Iverė nebuvo silpna, tačiau vis tiek buvau už ją stipresnis. Atrėmiau kelis smūgius, vikriai sučiupau už riešo ir užlaužęs ranką atsidūriau merginai už nugaros. Abi jos rankas laikiau tvirtai suspaudęs, kol spardydamasi bandė ištrūkti.

- Atleisk, nenorėjau to daryti...

Paleidęs greitai alkūne smogiau į linkį tarp peties ir kaklo, o kai mergina parklupo, uždėjau rankas ant pečių. Nuo mano rankų plykstelėjo šviesa, nutįsę čiuptuvai apsivijo Iverę, kol galiausiai ji nebeįstengė pajudėti. Kilstelėjęs dešinę ranką ir nykščiu nuvedžiau brūkšnį statmenai kaklo. Merginos galva nusviro į priekį, o ant sprando atsivėrė plyšys, regimas tik laiko saugotojams. Praskleidus pirštais išvydau daugybę klosčių, kurios priminė storos knygos puslapius.

Milijardai trapių ir perregimų melsvos spalvos lapų. Kiekvienas žmogus buvo tarsi knyga su savo istorija, o aš turėjau galią prie jos prisiliesti. Galėjau tai sunaikinti, pasisavinti ar pridėti čia nepriklausančių puslapių... Pirštu atsargiai braukiau per Iverės gyvenimą, kol radau reikiamą atkarpą.

- Labai atsiprašau, bet nepalikai man kitos išeities.

Išplėšiau vieną vos regimą puslapį. Negalėjau jo paprasčiausiai išmesti, o pasisavinti nenorėjau. Nebuvau tam pasiruošęs, todėl šiek tiek užtrukau, kol apsisprendžiau kur jį padėti. Įspaudžiau jį į pilką runą, kurią buvau suradęs. Kadangi ji nepriklausė akademijai, pamaniau, kad galės pasitarnauti, kaip indas.

Nykščiu ir vėl brūkštelėjau per sprandą taip užsiūdamas plyšį, palengva panaikinau pečius pančiojusias grandines.

- Ivere?

Priėjęs iš priekio pritūpiau. Iverė buvo užsimerkusi, tyliai sudejavo, galiausiai šiek tiek susiraukė ir pirštais palietė smilkinį tarsi būtų suskaudę. O tada atsimerkusi įsmeigė į mane mėlynas akis.

- Derekai?

Ji atrodė pasimetusi. Žvilgsniu šaudė į visas puses.

- Ramiai, viskas gerai.

- Kur mes? Kas čia vyksta?

- Nurimk. Ar gali pasakyti, kokį paskutinį įvykį atsimeni?

Sutelkusi į mane dėmesį mergina susimąstė.

- Em... ryte susitikome kieme, įžengėme pro vartus ir leidomės į kelią... vėliau nieko. Atsibudau čia?

Atrodė kad ji pati netiki tuo ką kalba.

- Gerai, neturime daug laiko, vėliau viską paaiškinsiu, o dabar turime slėptis.

Čiupau Iverę už rankos ir nutempiau prie stogo krašto. Čia buvo plati atbraila, kurią galėjome peržengti ir atsidurti viena pakopa žemiau. Tyliai susėdome slėpdamiesi už pertvaros.

Tik atsisėdęs pastebėjau, kad rankoje laikiau pilkąją runą. Ji buvo pasikeitusi. Vietoj kelių brūkšnelių mačiau kampuotą spiralę. Be to, ji skleidė keistą virpesį.

- Tu turi runą?

Žinoma, Iverė nieko neprisiminė.

- Turiu... ir ne vieną. Bet tu tai jau žinojai, jei pasiseks, galbūt pamatysi vieną iš savo vizijų ir viskas taps aiškiau, tačiau dabar mes esame čia tam, kad sulaikytume kažkokį nedorėlį, kuris yra pasirengęs pražudyti daugybę nekaltų žmonių...

Turėjau runą įsidėti į kišenę ir susitelkti ties svarbesniais reikalais, bet neįstengiau nuo jos atplėšti akių.

- O Dieve... tavo akys! Jos traukiasi juoda migla!

Išsigandęs numečiau akmenėlį sau po kojomis ir žvilgtelėjau į merginą.

- Dingo... Po galais, Derekai, kas čia dedasi?

Pasistengiau nurimti ir susikaupti. Vengiau žiūrėti į runą, nors ranka automatiškai vėl tiesės prie jos. Troškau jos, norėjau tos nuvogtos Iverės dienos. Visgi, vis dar būdamas blaivaus proto supratau, kad tai būtų velniškai blogai. Ta diena turėjo pažymėjimą, o perkėlęs jį į save, galėjau tapti visiškai neprognozuojamu. Su mano galia, ji galėjo paversti mane monstru. Pasistengiau trumpai viską papasakoti Iverei.

Nepajutau kaip pirštais užkabinau runą ir buvau betraukiantis prie savęs, kai Iverė užmynė ją batu ir paspyrė tolyn.

- Turi ją sunaikinti, - pareiškė tvirtai. - Tas užkeikimas tave vilioja, neaišku kaip jis tave paveiktų.

- Bet ten tavo diena... Ketinau ją grąžinti.

- Nesvarbu. Tai tik diena. Niekas, palyginus su visu gyvenimu.

Nujaučiau, kad Iverė buvo teisi. Privalėjau ją sunaikinti. Deja, tai nebuvo taip lengva padaryti. Reikėjo milžiniškos jėgos, kad tas mažas akmenėlis būtų sutrupintas. Kurį laiką abu sėdėjome tyloje bandydami ką nors sugalvoti.

- Laikrodis... mes esame prie visatos laikrodžio, - staiga toptelėjo.

Greitai grįžau į stogo vidurį ir nužvelgiau laikrodį. Turėjo pavykti.

- Ivere, paimk runą ir padėk ją ten, kur tiksliai pasakysiu.

Suglaudžiau pirštus ir priglaudžiau juos po trejetu. Netrukus po pirštų pagalvėlėmis sušvito ir brūkštelėjau nykščiais lygiai taip pat, kaip braukiau per Iverės kaklą. Laikrodyje prasivėrė ertmė ir pasimatė laikrodžio mechanizmas. Man nurodžius mergina greitai padėjo runą ant krumpliaračių. Abu žinojome, kad jo sukimasis nebuvo regimas, tačiau laikas tiksėjo ir mechanizmas privalėjo pasikeisti, todėl sulaikę kvapą laukėme.

Užteko mirktelėti ir padalos jau buvo pajudėjusios. Skriemulys pakilęs, o runa prispausta milžiniško krumpliaračio, virto dulkėmis. Akimirksniu pajutau, kaip nuslopo liguistas troškimas. Lengviau atsidusęs užvėriau plyšį.

Nejučia vienas kitam nusišypsojome, tačiau mūsų šypsenos greitai persimainė, kai išgirdome artėjančius žingsnius.