Laiko vagis (Priešistorė)

5.

- Ar gali stabtelti prie parduotuvės?

Iverė važiavo lėtai ir akivaizdžiai rinkosi nuošalesnius kelius. Ilgai galvojau apie tai, kad turėčiau sprukti nuo merginos, galbūt net nešdintis iš tinklo, tačiau tuomet mano laikas akademijoje būtų suskaičiuotas minutėmis. Kol kas nežinojau ar tai buvo geriausia išeitis.

- Žinai, kad tau buvo liepa laikytis atokiai nuo žmonių.

- Pasiimsiu tik užkandžių ir gėrimą iš automato... net pardavėjos neprireiks užkalbint.

Iverė pavartė akis, tačiau netrukus sustojo prie nedidelės krautuvės. Neskubėdamas, tarsi turėdamas visą pasaulio laiką, nulingavau į vidų. Tai buvo puiki proga. Galėjau pasprukti per galinį išėjimą, bet vis dar delsiau ir iš tiesų nukeliavai prie gėrimų automato. Sumetus kelias monetas gavau skardinę ir pasukau link prekystalio. Ketinau apsimesti norįs pasinaudoti tualetu, bet pastrigau viduryje žingsnio.

Atsisukusi putloka tamsiaplaukė pardavėja man nusišypsojo, tačiau nesugebėjau atsakyti tuo pačiu. Jos akys buvo pajuodusios dėl to atrodė tarsi apsėsta. Akimirkai pagalvojau, kad man vaidenasi, tačiau aš buvau tinkle, ir galėjau matyti tai, ko kiti nematė. Tačiau su tokiu reiškiniu susidūriau pirmą kartą.

Apsisukęs ant kulno nurūkau atgal prie automobilio ir klestelėjau į sėdynę. Iverė nustebusi nužvelgė mane.

- Tau viskas gerai?

- Nueik į parduotuvę ir nusipirk gėrimą, - greitai išbėriau kišenėje sukrapštęs kelias monetas. - Ir išeidama atidžiai pažiūrėk į pardavėją... Pasakysi ar nepastebėjai nieko keisto.

Mergina pakraipė savo ryškiaspalvę galvą, turbūt pamanė, kad už mane didesnio keistuolio negalėjo būti. Galiausiai paėmė ištiestas monetas ir neskubėdama nužingsniavo į parduotuvę. Įsitempęs spoksojau kada ji sugrįš. Tačiau neprireikė nė minutės, kai Iverė išpuolė pro duris, o jos veido išraiška leido suprasti, kad matė tą patį ką ir aš. Šiek tiek lengviau atsidusau.

Mergina akimirksniu atsisėdo už vairo ir tuoj pat įjungusi variklį šovė į priekį. Tik kai ėmėme riedėti tiesia gatve dėbtelėjo į mane.

- Koks šūdas, Derekai, koks šūdas!

- Taip... ir man tai pasirodė negerai.

- Negerai? Tai sumautai blogai! Ar tu bent žinai, ką tai reiškia?

- Ne. O tu žinai?

- Mano mama viena iš akademijos vyriausiųjų... Aišku, kad žinau.

Iverė buvo siaubingai įsitempusi. Krumpliai net pabalę, kaip stipriai gniaužė vairą, o užsimiršusi vis imdavo kramtyti apatinę lūpą. Laukiau, kol ji nuspręs pasidalinti su manimi savo įžvalgomis, tačiau vargu ar jai atrodžiau labai patikimas. Visgi, troškau sužinoti kas čia vyksta. Dabar net mano paties bėdos nebeatrodė tokios reikšmingos.

- Ar tai labai blogai? - pamėginau užvesti pokalbį. - Tai ką matėme parduotuvėje?

- Taip. Labai. Mama jaudinosi, kad taip galėjo nutikti prieš metus, kai kažkas pavogė runas... Tu šiaip ar taip jau žinojai, kad jos dingusios, - numojo ranka. - Ta pardavėja buvo pažymėta, o tai padaryti galėjo tik laiko saugotojas turėdamas runas. Jos yra nepaprastai galingos, o blogose rankose gali pridaryti neatitaisomų dalykų.

Susiraukiau, tai negalėjo būti tiesa, nes aš pavogiau runas ir žinojau, kur jos paslėptos.

- Ką tas pažymėjimas daro?

- Tai reiškia, kad atėjus laikui tie žmonės mirs. Turime apie tai pranešti dėstytojams ir grįžti į akademija.

Likusį laiką važiavome tylėdami. Negalėjau nustoti galvoti apie tai, kad kažkas galbūt surado mano paslėptas runas ir dabar krečia piktadarybes. Vien dėl to, kad norėjau išsaugoti savo kailį, dabar vyko negeri dalykai.

Iverė atvyko į pramogų miestelį. Anot jos čia dabar turėjo būti dėstytojai, jie čia laukė, kol studentai apsipras su tinklo veikimu. Pasiūliau jai išsiskirti, taip greičiau galėjome surasti dėstytojus, tačiau ji nesutiko.

- Bus saugiau laikytis drauge. Be to, vis dar tavimi nepasitikiu.

Žmonių dar nebuvo labai daug. Prie vienos parduotuvės glamžėsi studentų porelė, tačiau Arkadoje jau matėsi daugiau vaikų. Žaidimų automatai skambėjo nuo žvangančių kamuoliukų. Žingsniavome pro šalį, kai klegėdamos atsisuko dvi merginos, vilkinčios vienoda žydra uniforma. Vos jas pamačiusi Iverė čiupo mane už rankos ir timptelėjo atgal. Abi merginos buvo pajuodusiomis akimis.

- O ne...

Intuityviai puolėme bėgti, tarsi tai būtų užkrečiama. Apimti lengvos panikos ieškojome dėstytojų. O tada įbėgę į naują gatvę, prie namo sienos pamatėme dėstytoją Po. Jis buvo apsivilkęs ryškų gelsvą džemperį, net gobtuvą užsimaukšlinęs ant galvos. Mūsų nuostabai traukė cigaretę.

- Pagaliau... Dėstytojau, Po!

Vyras pakėlė galvą ir išvydome jo prakirstą kaktą, krauju suteptą veidą ir... juodas akis. Jis nieko nesakė, tik vėl patraukė cigaretę ir nemirksėdamas spoksojo į mus.

- Ne.

Iverė susikeikė ir atsitraukė atgal. Supratau, kad tai buvo siaubingai blogai. Visas tas mėšlas buvo persismelkęs visur.

- Tai jau išplitę. Jėzau...

Mergina atrodė priblokšta, nes akivaizdu, tikėjosi, kad dėstytojai galės padėti.

- Turime dingti iš miesto, - greitai apsisprendžiau ir ėmiau tempti merginą atgal prie paliktos mašinos. - Palikime miestą, ten nesutiksime kitų žmonių. Turi man papasakoti, ką dar žinai apie šį užkratą ir ar galima jį sustabdyti.

- Tam reikia runų... Net vyriausieji negalės to sustabdyti. Negaliu patikėti, kad dėstytojas Po jau užkrėstas, o juk čia atvykome tik šiandien!

Grįžome prie mašinos. Durelės buvo užsikirtusios ir kiekvienas toks netikėtumas kėlė jaudulį. Keli smūgiai petimi ir užraktas atšoko. Kadangi Iverė buvo pernelyg susikrimtusi, už vairo sėdau aš ir nedvejodamas patraukiau keliu, vedančiu iš miesto.

- Ar žinai, kaip tai būtų galima sustabdyti?

- Jau sakiau... tam reikia runų, kurių mes neturime. Turbūt ir laiko daug neliko. Per daug žmonių jau to paveikti.

Nuspaudžiau gazą ir lėkiau tolyn. Aplankė keistas dejavu. Jau ne kartą esu taip sprukęs, viską palikęs už nugaros, tačiau šį kartą viskas galėjo būti daug rimčiau. Tolumoje jau mačiau tilto kontūrus, kuris buvo mano tikslas. Ruda akmenų dykynė ir tyvuliuojanti upė. Tai buvo pakankamai nuošalu, kad galėčiau Iverei atskleisti bent dalį savo paslapčių.

Atrodė, kad mergina net nepastebėjo, kaip sustojome po tiltu. Turbūt galvojo apie tai, kad artėja katastrofa, kuri pakeis visų gyvenimus.

- O jei aš pasakyčiau, kad žinau, kur yra runos?

Bijodamas pažiūrėti į merginą, išlipau iš mašinos. Ėmiau žingsniuoti prie tilto kolonos.

- Derekai!

Ji pačiupo mane už džemperio krašto ir timptelėjo atgal priversdama atsisukti.

- Kaip tu gali žinoti, kur yra runos?

- Žinau, nes aš jas ir pavogiau.

Netikėtai prisipažinau. Iverė prasižiojo iš nuostabos ir paleidusi mane žengtelėjo atgal, tarsi tuo netikėdama. Stebėjau, kaip ji kelis kartus sumirksi, o kai atsimerkė paskutinį kartą, jos akys taip pat buvo apsitraukusios juoda migla.