'Ne'turčių mergaitė

Part 19

'Skubėjau į kavinę susitikti su Tėja, nes sakė turime apie kažką rimto pasikalbėti.

Vos užėjusi į vidų išvydau merginą, sėdinčią prie staliuko greta lango ir nuskubėjau pas ją.

-Labass!-sušukau pilna džiaugsmo.

-Labas,- ne taip entuziastingai ištarė.

-Kas atsitiko?-sunerimau.

-Prisėsk,-patarė ir aš iškart prisėdau.

-Kas vyksta?

-Tik visų pirma prašau nepyk ant Manęs, prisiekiu nieko nežinojau,-pradėjau nerimauti, ką ji tokio baisaus gali pasakyti,- vakar buvome susitikę visa šaika ir nugirdau vaikinus kalbant. Mikas su Aredu sumušo rankomis ir Mikas prakalbo kažką panašaus į 'Tikrai negalvojau, kad taip toli nueisi. Panašu, kad ji naivesnė nei tikėjausi. Pabandyk dar šiektiek patempti, žiūrėk gal dar kažką išlošim. Gi ji turi kalnus pinigų'. Ir tada prabilo Aredas 'Aha. Ji mano, kad Esu pamatęs galvą dėl jos, vos tik permiegosiu su Debora, būsiu laimėjęs lažybas'. Neįsivaizduoju apie kokias lažybas jie kalbėjo Debora, bet jie kalbėjo apie Tave. Aredas Tavim naudojasi ir.....- nieko nebegirdėjau ką sakė draugė tik pajutau, kad pradeda trūkti oro. Kad labai sunku kvėpuoti.'

-Debora!!! Kelkis Debi!!- išgirdau ir prasimerkiau. Pamačiau, kad guliu Savo lovoje, įjungta stalinė lemputė ir sunerimęs į Mane žiūri Aredas,- tai tik blogas sapnas mažyte, Tau viskas gerai,- bandė guosti, o aš dar bandžiau atskirti kur realybė, o kas netikra.

-Tu išsilažinai, kad permiegosi su Manimi?-tyliai paklausiau.

-Ką?-sutriko vaikinas,-niekada taip nepasielgčiau, ką Tu sapnavai?-paklausė.

-Tai tik sapnas viskas gerai,-ištariau.

-Tikrai nenori papasakoti?-pasiteiravo Aris.

-Nene viskas gerai,-patikinau.

-Ateik čia,-pakvietė Mane vaikinas, ir aš prisiglaudusi prie jo krūtinės stipriai apkabinau.

Bijau to ką pradedu jam jausti, bijau, kad jeigu pasikartotų Italijos istorija, niekada niekam nebesugebėčiau atsiverti. Pajutau, kaip Aris stipriau suspaudžia Mane, jausmas toks, lyg nenorėtų paleisti. Tikiuosi, kad nesu ta naivi Debora iš sapno, kurią ir vėl apmovė. Negali toks nuostabus žmogus, taip bjauriai pasielgti. Žinau tai ir tuo tikiu.

Pabudau nuo ryškios šviesos per langą. Šiaip ne taip pramerkusi akis supratau, kad guliu lovoje viena. Prisiminusi sapną pradėjau galvoti, gal tai buvo tiesa ir aš nesapnavau, kai pro duris įėjo Aredas su padėklu.

-O labas rytas, jau pabudai,- nusišypsojo ir padėjo padėklą ant staliuko šalia lovos,- kaip jautiesi? Pamaniau, kad norėsi ilgiau pamiegoti, tad nežadinau Tavęs ir padariau mums kavos ir nupirkau bandelių,- nusišypsojau.

-Jis nuostabus,- sušnibždėjau.

-Ką sakei?

-Ačiū, neatsimenu ar kada buvau gavusi pusryčius į lovą,-vis dar šypsojausi.

-Pamaniau, kad po naktinio košmaro būsi prastos nuotaikos, tai ieškojau išeities kaip ją pakelti. Ar Man pavyko?-viltingai išsišiepė.

-Pavyko puikiai,- atsistojau ir pakštelėjau Aredui į žandą.

-Ar nori pakalbėti, apie tai kas buvo naktį?- atsargiai paklausė.

-Sapnavau, kad Tu su Miku sudarėte kažkokias lažybas...-viską papasakojau,- labai išsigandau, kad kartojasi kas įvyko Italijoj ir aš vėl buvau išnaudojama.

-Debi, niekada, girdi? NIEKADA, taip su Tavimi nepasielgčiau. Tu Man per daug patinki,- mirktelėjo Aredas.

-Tai sakai patinku?-paerzinau.

-Neskiesk žinau, kad ir aš Tau patinku,-šyptelėjo Aris.

-Na sakykim, Tave įmanoma pakęsti,-išsišiepiau.

-Sakai pakęsti?- paklausė ir nepajutau, kaip buvau parversta atgal ant lovos,- o kaip dabar?-paklausė ir pradėjo Mane kutenti.

-Neee, Ari baik, prašau,- pro juoką bandžiau ištarti.

-Atsakyk į klausimą,-ragino vaikinas

-Na Tu visai nieko,-toliau juokiausi, o vaikinas dar sripriau pradėjo kutenti,- gerai gerai Tu Man patinki, nustokk,-negalėjau nustoti juoktis.

-Va nebuvo taip sunku pasakyti tiesą,-nusijuokė ir Aris nustodamas kutenti.

-Šiknius,-sumurmėjau ir mečiau į jį pagalvę.

-Eiii,- sušaukė vaikinas, o tada patraukęs pagalvę staigiai pabučiavo Mane į lūpas,- pavalgyk,- taip pat staigiai ir atsitraukęs ištarė.